Kalbos kelias. Priekulės apylinkės (II)

Ne taip seniai dar dabar tokia populiaria Drevernos ir Svencelės kryptimi važiuodavome vokiečių laikų asfaltu. Kad ir duobėtas (ko stebėtis, kone 100 metų senumo) dar tarybmetį ištvėrusiais medžiais apsodintas kelias vedė nuo Priekulės kalvelių dar nendrėmis ir šabakštynais užžėlusio laukinio pamario link. Ant vienos iš šių kalvelių stovėjo kadaise II pasaulinio karo pabaigoje rusų subombarduota evangelikų liuteronų bažnyčia, dar seniau Priekulės teisėjas, kraštotyrininkas ir dramaturgas Ernstas Vichertas žvelgė pro savo namelio langą Turgaus gatvėje į pamario kopas. Dabar šio atnaujinto kelio kontūras toks pats – jis suka pro seniausius Priekulės namus, kur kažkada prie dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios gyveno iškilieji Priekulės kunigai – Endrikis Endrulaitis ir Vilius Gaigalaitis, kur ne taip toli – Elniškės kapuose, šalia kurių buvo pirmoji spaustuvininko Frydricho Šrėderio (Schröder) našlaičių prieglauda – jie ir palaidoti.

Čia pat ir – ir Šrėderio spaustuvės perėmėjo Jurgio Traušio kapas ir pastatas, kuriame nuo 1875 m. toliau gyvavo Priekulės spaustuvė, persikėlusi iš netolimų Gropiškių, čia spaustuvininkas ir gyveno.

O kaip galėjo žmonės gyventi be spaustuvių, knygynėlių ir savų knygių, jei skaityti Šventą Raštą, giedoti giesmes, skaityti maldas ir visokiausias Biblijos istorijas buvo įdiegta kartu su tikėjimu, − bet juk skaitančiam žmogui įdomu ir kitkas, − kas vyksta artimiausioje aplinkoje – kur ir kaip vyko jaunimo šventės su Vydūnu, ar plaukta šiemet Juodkrantėn per Jonines, ar skambėjo dainos prie Rambyno, ar susiburta Vingyje, o kas naujo  Mėmelyje, Tilžėje, Karaliaučiuje ir Berlyne, ką veikia kunigai misionieriai tolimiausiuose Afrikos, Azijos ir Amerikos kraštuose, o ir kas vyksta Didžiojoje Lietuvoje..? O kokios technikos naujovės pristatomos, kurios pagelbėtų ūkiuose…? Ir visa tai lietuviškai, − kaip nuo amžių įprasta. O ir ne tik religiniai raštai, bet ir, tautosakos rinkinėliai, įvairi pažintinė, mokslo populiarinimo ir kraštotyrinė, verstinė pasaulio literatūra, vis gerėjantys poezijos ir prozos bandymai pamažu rado kelią į lietuvininkų namus. „Plėtojantis lietuvių filologijai ir gausėjant tautinei inteligentijai, stiprėjo literatūros, kaip tautinės kultūros sudedamosios dalies, savarankiškumas, todėl daugėjo įvairių grožinės literatūros knygų. Visuotinis raštingumas iškėlė įvairesnių žanrų knygų poreikį. Dažnesni tapo satyros, didaktinio eilėraščio ir apsakymo žanrai. Kūrybos procesui gilinti palankesnes sąlygas sudarė per vokiečių, o nuo XIX a. paskutinio ketvirčio – ir per Didžiosios Lietuvos lietuvių kultūrą sklidusios naujos literatūros kryptys bei formos, ypač romantizmas, kurio gajumą skatino bundanti tautinė sąmonė. Menine kūryba autoriai įkūnijo tėvynės meilės, gimtosios kalbos grožio, išsivadavimo iš priespaudos idėjas. Tai literatūrai suteikė ne tik estetinio ugdymo, bet ir tautos pasaulėžiūros formuotojos bei vienytojos priedermes.“*

Ir keliavo knygos turgaus dienomis Drevernos keliu iš Klišių knygininko Jono Moliniaus sandėlių, o kiek knygų, tarp jų retų leidinių, buvo sukaupęs pjauliškis Jonas Padagas? Ne veltui knygų ir spaudos klausimais susirašinėta ir su Šlapelių knygynu Vilniuje, su Vydūnu, Jonu Šliūpu, pačiu Jonu Basanavičiumi.

Maršrute, kuris prasideda nuo vieno išskirtiniausių Priekulės centrinės dalies pastatų „Prūsų namų“, kur kadaise Giorkės viešbučio salėje buvo vaidinamos Ernsto Vicherto pjesės, o baigiasi prie Johano Frydricho Franco Šrėderio (Schröder) kapo Kliošių dvaro sodybos parke, 25 objektai, jungiantys Priekulės knygininkų, visuomenininkų ir kitų lietuvininkų bei neabejingų lietuvybės reikalams kitataučių, atliepusių į poreikį turėti savą lietuviškai išguldytą kalbą maldomis, giesmėmis, poezija ir pasakojimais, likimus, kurių dauguma tik dabar iš naujo atrandami ir įvertinami.

Parengė Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaitė.