Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia

Dabartinė Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia įrengta 1945 m. pastate, kuriame vaikai, besiruošdami konfirmacijai, lankė tikybos pamokas, nutarus bažnyčios komitetui, kuriam vadovavo Madlyna Krukienė, garsios ir daug lietuvybei nusipelniusios giminės atstovė.

Pažymėtina, kad dvasininkai privalėjo gyventojus aprūpinti religijos praktikai ir mokymui skirtais leidiniais: giesmynais, maldaknygėmis, katekizmais, biblijomis ir kt.

Pirmąsias pamaldas tų pačių metų rugsėjo 1 d. laikė Ansas Baltris, kuris buvo kunigas, sakytojas, spaudos bendradarbis. Būtent Dievo žodžio sakytojų vaidmuo buvo stiprus, išlaikant lietuvybę vokietmečiu, nes jie surinkimų namuose turėjo teisę laikyti mišias lietuviškai, − o dažnas iš jų, būdamas lietuvis, labiau tiko parapijiečiams nei kunigas bažnyčioje, prasčiau mokėjęs lietuvių kalbą.

Bažnyčios kunigo priimamajame rasime žymiųjų šios bažnyčios kunigų – Endrikio Endrulaičio ir Viliaus Gaigalaičio nuotraukas ir senųjų religinių spaudinių.

Kunigas Endrikis Endrulaitis buvo Prūsijos senovės draugijos „Prussia“ narys, organizavo populiarių laikraščių leidimą, parašė daug straipsnių. Rašė eilėraščius ir giesmes, kurios išėjo atskiromis knygomis. Jo giesmių vertimai buvo itin meniški ir sulaukė didelio pripažinimo. Vos tik išėjusias jo „Naujas pasiuntinystės giesmes“ (1908 m.) evangelikų sinodas Klaipėdoje vienbalsiai pripažino geromis ir rekomendavo karališkajai konsistorijai jomis papildyti oficialųjį giesmyną. Jis vienas iš nedaugelio vertė religinių eilėraščių vaikams, apie blaivybę. Parašė romaną vokiečių kalba „Laima rief“ („Laima šaukia“), kuris buvo išleistas gotišku šriftu Vokietijoje (jo egzempliorių turi ir Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija). Kas galėtų išversti jį į lietuvių kalbą?

1. E. Endrulaitis sutuokė kunigą Vilių Gaigalaitį su jo išrinktąja Vokietijoje ir krikštijo Ievą Simonaitytę.

Vilius Gaigalaitis – vienas iškiliausių Lietuvos teologų, filosofijos mokslų daktaras, Mažosios Lietuvos Bažnyčios, kultūros ir politikos veikėjas, mokslininkas, publicistas, administratorius. Be filosofijos, studijavo ir lyginamąją kalbotyrą, istoriją, žemės ūkio mokslą; lankė Lietuvių kalbos seminaro užsiėmimus, dalyvavo senosios istorijos mokslinės draugijos „Prussia“ veikloje, tyrinėjo Volfenbiutelio (Wolfenbüttel) postilę, apie ją parašė ir apsigynė disertaciją.

1903−1918 m. buvo lietuvininkų atstovas Prūsijos seime Berlyne. Dalyvavo Lietuvių literatūros draugijos, Lietuvių mokslo draugijos veikloje, palaikė ryšius su daugeliu žinomų kultūros ir mokslo žmonių, buvo „Spaudos“ draugijos Tilžėje, Kristijono Donelaičio paminklo statymo komiteto, Vokiečių-lietuvių draugijos Berlyne narys, vienas lietuviškos gimnazijos Klaipėdoje įsteigimo iniciatorių ir pirmasis jos direktorius. Gaigalaitis parašė ir išleido 25 didesnes ar mažesnes knygas: 19 iš jų – lietuvių kalba (tarp jų laikomą pirmuoju donelaitikos veikalu lietuviškai „Kristijonas Duonelaitis, jo gyvastis ir darbai“, 1913 m., „Evangeliški surinkimai Lietuwoje“, 1905 m., pirmąją Mažosios Lietuvos lietuvių knygos istoriją „Lietuvos nusidavimai ir mūsų rašliava“, 1912 m., ir kt.), 5 – vokiečių, 1 – prancūzų kalba.

Kaip pažymi Domas Kaunas, „ypatingas V. Gaigalaičio darbų savitumas buvo susidvejinimas rašto kalbos požiūriu. Jį lėmė skaitymo adresatas. Iš esmės visi autoriaus veikalai turėjo skirtingas vartotojo auditorijas: rašytieji vokiečių kalba orientuoti į intelektualiąją visuomenės dalį, lietuvių kalba – į valstietiškąją.“*

Viliaus Gaigalaičio begalinę meilę lietuvybei įrodo ir reikalavimas vaikams, ypač mergaitėms, ateiti į bažnyčią tautiškai apsirengusioms, taip pat ir į konfirmacijos apeigas.

Per karo audras atsidūręs Vokietijoje, kunigas Vilius Gaigalaitis buvo pareiškęs norą būti palaidotas Priekulėje. 1994 m. jo aplaikai perkelti iš Breteno į Elniškės kapines. Čia ilsisi ir kunigas E. Endrulaitis.

Lietuvybės, pagarbos knygai, aukštosios kultūros sklaidos tradicijas toliau tęsė kunigai Martynas Vanagas, Jonas Armonaitis, dabartinis kunigas Darius Petkūnas, tęsdamas tradiciją Atgimimo metais pradėjo leisti laikraštį „Keleivis“.

Viliaus Gaigalaičio vardu pavadinti globos namai Gargžduose, suteiktas gatvės pavadinimas, Anso Baltrio ir Endrikio Endrulaičio vardais taip pat pavadintos gatvės.