Jurgio Traušio spaustuvė

Pats kaimo pavadinimas Drukiai, manoma, yra kilęs iš asmenvardžio Druk-is (as?), kuris paliudytas 1540 m. Šis asmenvardis vėliau Klaipėdos krašte išnyko. Jo kilmė, greičiausiai, iš Kuršo, plg. lat. druķis „trumpakojis arklys, mažas vaikas“*. Kaip bebūtų, kaimo pavadinimas nulėmė ryškiausią ir garbingiausią jo gyvavimo etapą – kone pusę amžiaus trukusią drukorių epopėją.

Vienaaukštį mūro pastatą namą Jurgis Traušys pasistatė 1886 m. Jame savininkas ir spausdino, ir gyveno. Įmonėlei pakako dviejų salių ir sandėlio. Jurgis Traušys, tebegyvendamas Elniškės našlių namuose, pasakojama, pats rausė šilus ir degė plytas namo statybai Drukiuose, nes garsiosios Rašo plytinės tuo metu dar nebuvo. Šiuo metu namas yra Pleškučių kaimo teritorijoje.

Nors spaustuvininko Frydricho Šrėderio (Schröder) auklėtinis Jurgis Traušys orientavosi į kaimo gyventojų poreikius ir nebuvo lietuvių tautinio judėjimo šalininkas, tačiau abu spaustuvininkai išspausdino tiek daug lietuviškų leidinių, kad Priekulė tuo metu iškilo į ketvirtą vietą tarp Mažosios Lietuvos miestų. Bendrai 1865–1918 m. Priekulės spaustuvėje išspausdintos 257 knygos, leisti 9 laikraščiai, daug smulkių leidinių – beveik tiek pat, kiek visos 19 Klaipėdos spaustuvių išleido per šimtmetį. 1866 m. Priekulėje pradėtas reguliariai leisti kalendorius „Evangeliškos kalendros“ (1866−1913) buvo antrasis toks Mažojoje Lietuvoje ir leidžiamas sus savarankišku skaitinių priedu. Savo įmonėse F. Šrėderis ir J. Traušys iš vietinių gyventojų rengė poligrafijos specialistus. Kai kurie iš jų – Kristupas Kybelka, Martynas Šernius, Martynas Karalius, Jurgis ir Vilius Martinaičiai, Jonas Meižis, Gervinas, broliai Jonas Kiošis ir Mikelis Kiošis – vėliau tapo žymiais lietuviškos spaudos leidėjais, nuo komercinių interesų pasukę prie švietėjiškų, tautinio sąmoningumo ugdymo. Visos Mažosios Lietuvos spaustuvės, ieškodamos darbuotojų, kaip vieną iš būtiniausių sąlygų nurodydavo gerą lietuvių kalbos mokėjimą. Priekulės spaustuvės leidiniai, ypač kalendoriai, buvo perkami ir Karaliaučiuje, nes Frydrichas Kuršaitis juos labai gyrė, ypač lietuviškus kalendorius.

1890–1913 m. Drukių spaustuvėje nuolat dirbo 4–5 darbininkai. Priekulės spaustuvės išleistomis knygomis ir kalendoriais nuolat prekiavo Sekunnos Šilutėje, Frydrichas Vehmejeris (Wehmeyer) Tilžėje, Klaipėdos ir Karaliaučiaus knygininkai. J. Traušio spaustuvėje išleistos 268 knygos lietuvių ir vokiečių kalba. Tai daugiausia buvo protestantiška literatūra, kurią vertė Vilius Kučius. Išleido M. Liuterio katekizmą mokykloms, elementorių, pedagoginio pobūdžio knygelių, Išspausdintos „Mažos mišių knygelės“, „Pasiuntinystės nusidavimai“, Mertikaičio psalmynas „Visokios naujos giesmės“, maldaknygės „Rojaus darželis“ (išleista 6 kartus), vokiečių kalba – netoliese gyvenusios neturtingos, bet šviesios dvarininkės Marianos Ogilvės (O‘Gilvie) knygą apie naminį gydymąsi (30 receptų nuo įvairių ligų). 1865 m. išleido „Švento rašto nusidavimus“. Didžiausią pajamų dalį sudarė evangeliškos kalendros su priedais.

Priekulės spaustuvės autoritetą rodo ir tai, kad ją rinkosi jau tuo metu išgarsėję žmonės. 1904 m. išleisti Viliaus Gaigalaičio „Lietuviški surinkimai“, Ansas Bruožis išleido „Pasiuntinystės laiškelį“. 1880 m. sausio 4 d. pradėtas leisti laikraštis „Tiesos prietelius“. Traušys per jį kviečia bent kartą į vienybę stoti ir konservtyvišką, tai esti, po karaliaus einantį deputatą išrinkti.

Vėliau ėjo laikraštis „Konservatyvų draugystės laiškas“ (1882−1918). Konservatorių partija jam išlaikyti kasmet skyrė 450 markių. Prie jo ėjo laikraštis „Keleivis“, plačiai paplitęs per pašto agentūras ir knygininkus. 1912 m. turėjo 1000 prenumeratorių. 1891 m. ėjo laikraštis „Alyvų lapai“, „Laiškelis apie evangelijų praplatinimą tarp pagonių“ (1887), „Lekiantieji laiškai“ (1881−1882).

Traušio spaustuvė buvo svarbiausias konservatorių spaudos centras. Partija per rinkimus į landstagą ir reichstagą čia leido ir atsišaukimus.

Traušio talkininkas Lankupių mokytojas Šapalas proza bei eilėmis agitavo už konservatorių pasirinktus kandidatus: Moltkę, Bismarką ir kt. Pašaipiai atsiliepė apie lietuvių iškeltą Zauerveiną. Zaerveinas, išjuokdamas Šapalą, atsiliepė straipsnyje „Didis turgus priekuliškių“. Per laikraštį vyko politiniai debatai.

J. Traušys dėl autorių kaltės ne kartą patyrė nemalonumų. 1892 m. Gropiškių ūkininkas J. Redveikis Priekulės spaustuvėje išleido beveik 500 puslapių protestantišką knygą „Kuposas, rodykle dieviškoji“. Paaiškėjus, kad tai plagiatas, autorius laikraštyje turėjo išspausdinti paneigimą.

J. Traušio spaustuvėje buvo leidžiamos ir burtikės arba traukiamieji perkšmeliai.