Turgaus aikštė

Dabartinė Turgaus aikštė – tai automobilių stovėjimo aikštelė prie atnaujinto kultūros centro – su laikrodžiu, suoleliais ir puošniais šviestuvais tik nežymiai primena kadaise čia virusį gyvenimą, ypač turgaus dienomis, − kurio ne tokia maža dalis buvo ir knygų prekyba. Vienas iš puošniausių aikštės pastatų − Makso Bėro (Beer) užeiga, kur 1898−1915 m. prekiauta kalendoriais. Beje, kalendoriuose buvo daug informacijos apie kitus vykstančius turgus, − antraštės skelbė „Maskolijos netoli nuo rubežiaus“, „Žemaičių metturgius“, „Didžiosios Lietuvos metturgius“, taip pat skelbiamos pasienio mugės Gargžduose, Kretingoje ir Palangoje. 1914 m. „Lietuvių kalendrose“ nurodyti Darbėnų, Jurbarko, Švėkšnos, Tauragės ir Veiviržėnų turgai. 1911 m. statytas reprezentatyvus pastatas nužymi senosios turgaus aikštės vakarų ribą ir pabrėžia svarbią gatvių sankryžą – kartu ir prekyvietės pabaigą. Ir nebelikus senosios prekyvietės pastatas tebėra miestui reikšmingoje vietoje – priešais paminklą Priekulės 450 m. jubiliejui, netoli sunaikintosios evangelikų bažnyčios šventoriaus, gan judraus kelio į Dreverną bei Kintus posūkyje, ant nežymios pakilumos.

Savo knygų kioską – būdą – kuri stovėjo arčiau bažnyčios, maždaug Priekulės 450 metų jubiliejaus paminklo vietoje, čia turėjo Klišių kaimo neturtingas gyventojas, buvęs durpių kasėjas, vėliau siuvėjas, metęs šį amatą dėl knygų Jonas Molinius (1848−1935). Jau 1895 m. priklausė komitetui, siuntusiam peticiją kaizeriui dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas. 1897 m. „Lietuviškame laiške“ paskelbė pirmuosius straipsnius, smerkiančius vokiečių valdžios pataikūnus.  Knygomis prekiavo nuo 1905 m. savo namuose Klišių kaime, turgaus dienomis – spaudos kioske Priekulės turguje, iki Pirmojo pasaulinio karo kasmetinėse Klaipėdos vasaros mugėse specialiai pastatytoje būdoje, pradžioje kartu su Ansu Bruožiu. Be to, vertėsi išnešiojamąja knygų prekyba, rinko skelbimų užsakymus „Lietuviškai Ceitungai“. Pardavinėjo daugiausia tarp kaimo gyventojų populiarias religinius ir pasaulietinius skaitinius, kalendorius, elementorius, atvirukus ir sienų paveikslėlius. XIX–XX a. sandūroje platino lietuvių tautinio sąjūdžio agitacinę spaudą. Pardavinėjo daugiausia tarp kaimo gyventojų populiarias religinius ir pasaulietinius skaitinius, kalendorius, elementorius, atvirukus ir sienų paveikslėlius. XIX–XX a. sandūroje platino lietuvių tautinio sąjūdžio agitacinę spaudą. 1919–1926 prekiavo lietuviškų organizacijų „Sandora“ ir „Spauda“ leidiniais. Kai komercijos įstaigose prekyba O. Fon Mauderodės „Lietuviškomis kalendromis“, „Prūsų Lietuvos kalendromis“ ir „Mažosios Lietuvos kalendromis“ po 1927 m. dėl kylančios hitlerizmo bangos buvo sustabdyta, Molinius buvo išimtis. Jis iki pat mirties Priekulės turguje ir keliaudamas po aplinkinius kaimus pardavinėjo įvarius leidinius, „Spaudos“ draugijos pavestą platinti „Rytojaus“ laikraštį. 1919−1920 m. realizavo 100 egzempliorių „Prūsų lietuvių balso“ kalendoriaus.

Galima sakyti, kad Jonas Molinius buvo tikras spaudos disidentas. Jis bendravo su kitais to meto lietuvybės šviesuoliais: Martynu Jankumi, netoliese gyvenusiu Jonu Padagu ir kitais.

Molinius prekiavo ir kaimiečių mėgstama protestantiška didaktine („Žmogaus širdis“, „Svarbi kelionė“), pramogine („Amžiaus aprašymas nekaltai kentėjusios grovėnės Genovaitės“, „Karžygiški darbai raguotojo Sugvrydo“), istorine („lietuvininkų bei Lietuvos nusidavimai“, Išeivei Kanadoje“) literatūra, vadovėliais, kalendoriais.

Dėl tvirtos tautinės orientacijos knygininką persekiojo vokiečių šovinistai, įsilaužę į jo namus pavogė kuklias santaupas. Mirė J. Molinius skurde. Nebeatpažįstamas ir jo kapas į privačią žemę patekusiose apnykusiose kadaise gana puošniose buvusio turtingo Klišių kaimo kapinėse.