Jokūbo Ašmono namas

Vydūno dėdė Jokūbas Ašmonas (1800−1862) buvo sakytojas klimkiškis, žymus religijos veikėjas, laikomas vienu iš žymiausių to meto sakytojų. Anksti pajutęs potraukį pastoracinei veiklai paveldėtą iš tėvų žemę perleido jaunesniajam broliui Kristupui (Vydūno motinos tėvui), išsiderėdamas kuklų išlaikymą. Šeimos nekūrė.

Liuteronų bažnyčiose vyko pamaldos lietuvių kalba (nors po Vokietijos imperijos įkūrimo 1871 m. dalis parapijų jų atsisakė) norint patraukti vietos gyventojus, tačiau neretai vokiečiai kunigai prastai mokėjo lietuvių kalbą, todėl vietos gyventojai mieliau dalyvaudavo surinkimų namuose ir klausydavosi lietuvių sakytojų, nors pirmieji sakytojai buvo vokiečiai ir vokiški surinkimai buvo paplitę už Sudargo iki Vištyčio. Vis dėlto sakytojų judėjimas savaip prisidėjo prie lietuvybės išlaikymo Klaipėdos krašte ir visoje Mažojoje Lietuvoje, nepaisant to, kad plintantis pietizmas neigiamai veikė tautinę kultūrą, − buvo pradėtos drausti liaudies dainos, žaidimai, margi tautiniai rūbai. Po Antrojo pasaulinio karo, kai beveik visi Mažosios Lietuvos vyskupai ir kunigai pasitraukė į Vakarus, krašte likę surinkimininkai ir sakytojai atkūrė nemaža evangelikų liuteronų parapijų, tapo jų vadovais ir dvasiškiais. Sovietų okupacijos metais rizikuodami savimi ir savo šeimomis, jie saugojo lietuvybę ir liuteronybę. Taigi šis lietuvių gyvo tikėjimo, stropios meilės ir tvirtos vilties judėjimas, kilęs iš dvasiškai nusiteikusios kunigijos ir pačių lietuvių, buvo palankiai sutiktas mažlietuvių ir turėjo jiems didelę įtaką ne tik vokiečių laikais, bet ir sovietmečiu.

Laikydamas surinkimus, Jokūbas Ašmonas lankėsi ne tik Klaipėdos krašte, bet neretai ir Didžiosios Lietuvos ūkininkų sodybose. Kasmet surinkdavo daug pinigų evangelikų liuteronų misijoms. Žmonės jį vertino, jo laikomas namų pamaldas gausiai lankė. Religinėje spaudoje skelbė tikėjimo tiesas aiškinančias gromatas, sueiliavo keletą giesmių. Dalį kūrinių atrinko brolio sūnus Martynas Ašmonas, ir ramutiškio Janio Piklapo rūpesčiu apie 1866 m. buvo išleista knygutė „Isz nabasztininko Lietuwininku Zodzio Sakytojo Jokūbo Aszmono <…> surinkimiszkuju Rasztu <…>“. Vieną gromatą pakartojo Vilius Gaigalaitis knygoje „Ewangeliszki surinkimai Lietuvoje“ (1904), dvi giesmės buvo perspausdintos „Keleivyje“ (1884, nr. 22–23, 25), trys gromatos, greičiausiai tos pačios, Anso Bruožio liudijimu, įdėtos ir į Aukštųjų Eisulių mokytojo Jurgio Meškaičio raštų rinkinį (parengtas po 1877 m.). Po mirties Ašmono atminimui buvo išleista knygelė „Keli paminklo žodžei ant atminimo nabasztininko Brolio A, isz L. suraszyti“.

Jokūbas Ašmonas pasižymėjo išradingumu pritaikant burteles. Jis surinkimininkui liepdavo ištraukti vieną burtelę ir garsiai perskaityti tekstą, kurį paskui aiškindavo. Sakytojo pranašystės dažniausiai būdavo panašios į tiesą, tai keldavo baimingą klausytojų pagarbą. Tik po J. Ašmono mirties kaimiečių paskelbti atsiminimai paliudijo, kad jis slapta klausydavosi prie durų arba pokalbių talkose. Kortelės iš makšties buvo traukiamos nesirenkant, be to, tekstu žemyn, kad iš karto nebūtų matyti, kas parašyta. Jeigu skaitydavo visa šeima, po burtelę gaudavo kiekvienas. Paskui jos buvo surenkamos, sumaišomos ir vėl išdalijamos. Taip šis savotiškas žaidimas kartodavosi kelis sykius.

Sakytojo Jokūbo Ašmono laiške stropus bažnyčios lankymas ir Šventosios Vakarienės sakramento priėmimas nurodomas kaip svarbus tikėjimą tvirtinantis veiksnys:

„Bet kuomi pastiprinams tikėjims? Žodžiu Pono Dievo bei per šventą Večerę. […] Dėl to, mano mielieji, tankiai brangųjį Pono Dievo Žodį vartoti reikals, skaityti, giedoti, bet ir nuobažnai apdūmoti ir širdyje pakavoti. Bet ir šventąją Večerę vartoti norint persimėginti save reik širdingu pasižeminimu, ir kūdikišku pasisavinimu nutverti, ir su karštomis maldomis laikytis prie mieliausio Viešpaties, tai Jisai augys ir drūtys tikėjimą.“

Apie sakytoją Jokūbą Ašmoną Gaigalaitis pateikia tokį liudijimą: „jis patyręs regėjimą, kad visos bažnyčios Lietuvoje plikos esančios, todėl jis su pagalba tūlų turtingų surinkimo draugų altorius bei kozelnyčias daugel bažnyčių aprėdė…“