Jurgio Traušio kapavietė Drukių kaimo evangelikų liuteronų senųjų kapinių komplekse

Per I pasaulinį karą Drukių spaustuvės darbuotojai buvo mobilizuoti, Prancūzijoje lėktuvo katastrofoje žuvo Traušio sūnus lakūnas Fricas Traušys. 1918 m. rugpjūčio 22 d. J. Traušys iš sielvarto patyrė širdies smūgį ir mirė. Jo darbą perėmė Vilius Kučius. Laikraštis ėjo dar mėnesį, paskui įrenginiai buvo išmontuoti, juos perėmė Klaipėdos vokiečių socialdemokratų partija savo leidiniams leisti.

Sovietmečiu Traušių šeimos kapavietė buvo visiškai neprižiūrima. Nepriklausomybės pradžioje kraštotyrininko Kazio Budgino iniciatyva pastatytas nedidelis paminklas. Spaustuvininkas ilsisi maždaug tik už 150 metrų nuo savo buvusių namų ir darbovietės.

Be to, kad Jurgis Traušys leido daug evangeliškos literatūros, populiarius to meto laikraščius, buvo spausdinama ir kontrafakcinė literatūra, skirta Didžiajai Lietuvai, tik pats Traušys to nenorėjo pripažinti. Nors bibliografiniuose veikaluose neužfiksuota nei vieno kontrafakcinio Priekulės spaudinio, tačiau jų buvo. „1897 m. polemizuodamas su Mažosios Lietuvos nacionalinio judėjimo veikėjais, J. Traušys kaltino juos dėl bendradarbiavimo su knygnešiais bei panašiais „nihilistais“. Šie, atsikirsdami „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“, rašė: Savo čėsu drukavojo juk ir pons Traušys žemaitiškas knygas, kurios rods neišpirktos paliko, − sakoma, kadangi per daug kliaudų juose buvo, o priėmė ir žemaičius, ir žemaitelkas į savo namus, o nuo tųjų galėtų jis tiekt persiliudijęs būt, kad jie ne nihilistai.“ Žinutė patikima. Mat minėtojo laikraščio redaktorius (galbūt ir straipsnio autorius) buvo M. Kiošis, J. Traušio spaustuvės mokinys 1882−1886 metais. Iš Priekulės kontrafakcinių leidinių galima nurodyti 308 puslapių knygą „Trumpas psalmas ant šlovės panelės švenčiauses“. Knyga parašyta žemaitiškai, be to, atspausdinta su daugybe korektūros klaidų, todėl liko neišpirkta.“ *

Ši istorija liudija apie taisyklingos kalbos svarbą knygos gyvavimui. Nors su kontrafakcine literatūra Traušiui mažiausiai pavyko, jo spaustuvės ir joje leistų knygų ir kitų leidinių reikšmė šiandien regisi kaip itin svarbus to laikotarpio Klaipėdos krašto intensyvaus dvasinio, visuomeninio ir kultūrinio lietuviško gyvenimo liudijimas.

J. Traušio spaustuvės leidinių dabar galima pavartyti Priekulės I. Simonaitytės ir Laisvės kovų ir tremties muziejuose, Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčioje ir Dovilų etninės kultūros centre.