Amalijos Kriugerytės knygynas

Priekulėje buvo ne viena knygų prekybos vieta. Priekulės vaistininkas Vėlaitis platino „Naminį liekorių“, M. Jankaus „Ūkiškas kalendras“, laikraščius, čia pat Turgaus aikštėje Makso Bėro užeigoje iki Pirmojo pasaulinio karo prekiauta kalendoriais, Piklaps iš Jūraičių kaimo platino tikybines knygeles, tuo užsiėmė ir Priekulės varpininkas. Nuosavą knygynėlį 1871 m. Priekulėje atidarė ir spaustuvininkas Frydrichas Šrėderis (Schröder), kuriame gyventojai galėjo įsigyti popieriaus, rašymo priemonių ir elementorių.

Amalija Kugerytė knygyną įsteigė 1913 m. pačiame miesto centre, dviejų aukštų mūriniame pilkai tinkuoto pastato pirmame aukšte.  Tai pirmoji stacionari knygų prekybos vieta Priekulėje. Iš pradžių knygynėlis turėjo glaudžius ryšius su Klaipėdos „Sandora“ ir pardavinėjo jos atsargas. Po pirmojo pasaulinio karo A. Kriugerytė tapo savarankiškesnė, nemažą šio knygyno apyvartos dalį sudarė kalendoriai, ypač Tižės „Lietuviškos kalendros“, tačiau teigiama, jog Amalija Kriugerytė artimiau su lietuvių kultūra nebuvo susijusi.

Kalendoriai (kalendros) Klaipėdos krašte buvo nepaprastai populiarus leidinys. Jurgis Reisgys prisimena: „Ūkininkų namuose būdavo labai daug kalendorių. Juos perverdavo virvute ir kabindavo ant sienoje įkaltų vinių. Kartais kambaryje išsirikiuodavo net 20 metų kalendorių eilė. Kalendorius kaimiečiai ar miestelių gyventojai skaitė kaip populiarią lektūrą. Vyresni, ypač religingi žmonės, į kalendorių skaitymą žiūrėdavo nepalankiai ir nuo jo stengdavosi sulaikyti jaunimą. Mat seniesiems kalendoriai atrodė pernelyg lengvo turinio.“* Tačiau kalendorių būta įvairaus turinio ir pagal funkcijas jie skirstytini į komercinius, reklaminius ir švietėjiškus. Visi kalendoriai buvo vienodos struktūros: informacinė, literatūrinė ir reklamos dalis. informacinėje dalyje, kurią griežtai nustatė Prūsijos vyriausybė ir kurioje prie mėnesių lentelių turėjo būti duomenys apie valdančiąsias dinastijas, pašto ryšius ir mokesčius, vykstančias muges. „Metų laikų“ skyrelyje buvo skelbiama informacija apie astronominius reiškinius, taip pat ir apie Mėnulio ir Saulės užtemimus. Tiksli informacija apie gamtos reiškinius užkirto kelią plisti prietarams. Medžiagą rengė ir platino Kalendorių deputacija, vėliau – Karališkieji statistikos rūmai. Privaloma būdavo ir istorinių įvykių lentelė. Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, buvo pateikiama duomenų iš Lietuvos istorijos, o Jankus 1990 m. „Evangeliškose kalendrose“ įrašė lietuvių kalbos pašalinimo iš Prūsijos mokyklų datą. Kalendoriuose minimos ir lietuvių kovų su kryžiuočiais, krikščionybės įvedimo, pirmosios knygos lietuvių kalba išleidimo, lietuvių spaudos draudimo paskelbimo ir panaikinimo datos. Literatūrinėje kalendorių dalyje buvo galima susipažinti su verstine žymiausių pasaulio autorių, Didžiosios Lietuvos poetų ir rašytojų (Vinco Kudirkos, Maironio, o XX a. pirmaisiais dešimtmečiais ir J. Andriulaičio-Kalnėno, L. Giros, Jovaro, P. Vaičaičio ir gargždiškio Mykolo Vaitkaus) kūryba. Iš Mažosios Lietuvos autorių, žinoma, populiariausias buvo Kristijonas Donelaitis. Daug jo poemos fragmentų buvo paskelbta rengiantis jo 200-osioms metinėms. Jurgis Zauerveinas (Sauerwein) eilėraščiuose aukštino lietuvių kalbos grožį ir tautinius jausmus. Jam antrino įkvėpti eiliuotojai Vilius Bruožis ir Kristupas Lekšas. Kalendoriuose netrūko mokslo populiarinimo ir kraštotyros straipsnių, žymių žmonių biografikos bei praktinių dalykų, pavyzdžiui, Klaipėdos „Lietuviškos kalendros“ daug dėmesio skyrė bitininkystei. Medžiagą entuziastingai teikė E. Radžiūnas.

Šių laikų tyrėjai daug informacijos apie to meto ekonominį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą randa kalendorių komercinės reklamos dalyse.

Neabejotiną reikšmę lietuvių kultūrai ir visuomeninei politinei minčiai turėjo Klaipėdos laikotarpio „Prūsiškos kalendros“, M. Šerniaus redaguotos „Lietuviškosios kalendros“, uostamiesčio „Apžvalga“ ir „Prūsų lietuvių balso“ laikraščio bendradarbių leisti kalendoriai.