Mikelio Šapalo namas

Mikelis Šapalas buvo ne tik Melnragės, nuo 1855 metų ir Lankupių pradinės mokyklos mokytojas, bet ir nuo 1864 m. buvo karališkosios pašto agentūros skyriaus Lankupiuose vadovas, pardavinėjęs čia tuo metu labai populiarias Lietuviškas kalendras. Sustiprėjus germanizacijai nuo 1873 m. jis vaikus slapta mokė jų gimtąja lietuvių kalba. 1882 m. dalyvavo Rytprūsių pedagogų suvažiavime Klaipėdoje, kur buvo nubrėžtos svarbios gairės lietuvybės išsaugojimui. Lietuvių literatūros draugijos įgaliotas nuo 1882 m. rinko lietuvių tautosaką pamario žvejų gyvenvietėse. Bendradarbiavo visuose tuomet populiariuose lietuvininkų laikraščiuose, išleido 2 giesmių rinkinius, šalia Johano Ferdinando Kelkio, Endrikio Endrulaičio ir kitų laikomas žymiu giesmių knygų sudarytoju. Sudarė ir išvertė pradžios mokyklai skirtą knygą „Vokiškų ir lietuviškų dainų knygelė lietuviškoms mokykloms“, kuri pirmą kartą išleista Priekulėje 1871 m. 2 kalbomis ir išėjo net 3 leidimai, nes buvo labai populiari, − meniškumu ir tiražais toli nurungdavo laikraščius. Jo sudaryta knyga „Pasiuntinystės nusidavimai (ir giesmės)“ išleista kaip laikraščio „Tiesos prietelius“ priedas. Parašė eilėraščių, išvertė iš vokiečių kalbos prieš alkoholio vartojimą nukreiptą knygą „Nusidavimas apie lošąjį Pričkų…“, knygą „Mažos Mišiu Knygeles…“ ir kt. Kaupė biblioteką ir rankraščius, savo knygas ženklino antspaudu su raidėmis MS.

Viename eilėraštyje M. Šapalas palygino Mažosios Lietuvos lietuvius su mergaite, stovinčia ant upės kranto. Klastinga srovė ragina be atodairos sekti paskui – į marias, į junkerių ir kaizerio talkininkų lipdomą „vieningą“ Vokietiją:

Eikš su manim, mergait graži,

į jūras bėgsiva abi,

į jūras ne apmatomas,

kur kožnas savo mierį ras.

O baigia eilėraštį pesimistiškai:

Srovele kaip pabėg greita,

Taip pasbeng ir Lietuva.

Kasdien ji eina vis mažyn,

Ir taipo vos šalin šalin!

(Smūtna Lietuvos giesmelė“)