Paminklas sunaikintųjų maldos namų (liuteronų bažnyčios) atminimui

Paminklas (iniciatorius – kunigas Darius Petkūnas, projektą sukūrė Marija ir Martynas Purvinai) evangelikų liuteronų ir talkininkų, gyvenančių užsieny, jėgomis 1992 m. rugpjūčio 7 d. pastatytas ir pašventintas, įamžino senosios Priekulės bažnyčios, gyvavusios nuo 1688 iki 1944 m., atminimą. Simboliško altoriaus centre – atverstas Šventraštis su įrašu „Biblija, tatai esti wissas Schwentas Raschtas, lietuwischkai perguldytas per Joaną Bretkūną 1590“. Taip pagerbtas dar ir pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą. Abipus šio įrašo – tekstas lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Visa paminklinė kompozicija – ne tik altorius, bet ir bažnyčios pamatai, todėl galime matyti, kokio dydžio buvo bažnyčia, o užmerkę akis – ir įsivaizduoti jos kone 40 metrų aukščio bokštą, be abejo, matomą iš tolumų, nes bažnyčia buvo pastatyta ant kalvelės.

Bažnyčios rūsiuose dar po Pirmojo pasaulinio karo dūlėjo keli masyvūs karstai, ilgainiui sakyta esą ten ilsėjosi XIX a. pabaigoje čia atgabenti žymiausių Mažosios Lietuvos kunigų palaikai (tarp jų gal ir K. Donelaičio).

Evangelikų liuteronų bažnyčia visame Klaipėdos krašte, o ypač Priekulės parapijoje, kur dar XVI amžiuje kunigavo vienas iš didžiausių to laiko lietuvių kalbos žinovų Frydrichas Masalskis, buvo kone svarbiausia lietuvybės citadelė. Kunigas Vilhelmas Vitichas padėjo Rėzai rinkti lietuvių liaudies dainas. Ne tik lietuvišką Bibliją, bet ir giesmynų, maldynų, mišių knygų, religinių organizacijų leidžiamų laikraščių, na, ir burtelių, buvo galima aptikti kone kiekvieno lietuvininko namuose.

59 metus Priekulėje kunigavusio Karlo Vilhelmo Augusto sūnus Andrius Rudolfas redagavo „Lietuvininkų Prietelį“.

Kai bažnyčia 1884 m. gegužės 23 d. buvo uždaryta remontui, į kampinio akmens nišą buvo įdėta užlituota dėžutė su bažnyčios istorija, tuometiniais pinigais ir trimis laikraščiais.

Daugiausia lietuvybei nusipelnę Priekulės evangelikų liuteronų kunigai: nuo  1852 m. vidaus misijų darbuotojas Priekulėje, precentorius, vėliau kunigas, našlaičių prieglaudos, spaustuvės ir pirmosios spaustuvininkų mokyklos Lietuvoje įkūrėjas Johanas Frydrichas Šrėderis (Schröder), 1879–1882 m. kunigavęs Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas, spaudos darbuotojas, vertėjas, kalbininkas Kristupas Jurkšaitis, 1904–1919 m. religinių leidinių vertėjas Endrikis Endrulaitis, 1902–1915 m. vienas iškiliausių Lietuvos teologų, Mažosios Lietuvos Bažnyčios, kultūros ir politikos veikėjas, mokslininkas, publicistas Vilius Gaigalaitis; nuo 1904 Priekulės parapijos precentorius, 1904–1907 ir žemės ūkio mokyklos mokytojas Vilius Kučius.

Buvęs Priekulės gyventojas Hansas Karalius taip rašo savo 1958 m. prisiminimuose, paskelbtuose „Memeler Dampfboot“: „Su Priekule mane sieja daug gražių jaunystės prisiminimų. Ten aš, įsikibęs tėvui į ranką, keliaudavau į bažnyčią. Tuo metu, kai mano tėvas patarnaudavo mišioms bei pūtė vargonų dumples, aš sėdėdavau netoli vargonų ir žiūrėdavau į vargonininką Kučių, į jo rankas, valdančias registrus ir klavišus. Pagaliau aš pasinerdavau į garsus ir ant jų sparnų nuskrisdavau į neapibrėžtas aukštesnes sferas…“*

Apie Jurkšaičio kalbinį talentą Jonas Basanavičius 1883 m. „Aušros laikraštyje“ straipsnyje „Mūsų knygos“ rašė: „Skaistumas jo lietuviškos kalbos yra pagirtinas, o per tai jojo lietuviška knyga yra dar vertesnė. Išleista ji tapo per Traušio „Tiesos prietelių“, kursai spausdindamas šią knygą, šimtąsyk daugiau naudos dėl Lietuvos padarė, neg per savo kitus raštus.“

https://www.liuteronai.lt/priekules-parapija

https://www.mle.lt/straipsniai/fridrichas-masalskis

https://www.mle.lt/straipsniai/priekules-parapija

https://www.mle.lt/straipsniai/endrikis-endrulaitis

https://www.mle.lt/straipsniai/vilius-gaigalaitis

https://www.mle.lt/straipsniai/vilius-kucius

https://www.mle.lt/straipsniai/rudolf-andreas-zippell

https://www.mle.lt/straipsniai/johann-friedrich-franz-schroeder

Virtualių ekskursijų ciklo apie Priekulės bažnyčią I dalis https://www.youtube.com/watch?v=D_gXU9-5usw