Kalbos kelias. Priekulės apylinkės (I)
Naujasis Priekulės aplinkkelis pagerina Šilutės ir dar tolimesnių kraštų susisiekimą su Klaipėda, leisdamas nuo per didelio automobilių gausmo atsikvėpti istoriniam Priekulės miestui, tačiau negailestingai perkerta senąjį kelią nuo Dovilų per Kisinius, Šernus, Rokus, Butkus, Voveriškius ir Stragnus. Šis vieškelis XX a. pradžioje lengvino susisiekimą su Priekule ir Klaipėda. Ties buvusio pasiturinčio kaimo Voveriškių centru jis buvo apsodintas ąžuolais (o ne pigesniais beržais kaip kitur), nes čia pajėgta gyventi puošniau. Nuo Dovilų pusės keliaudami juo Priekulės link atrandame dar daug senųjų lietuvininkų sodybų, artėjant prie Voveriškių – ir ypač gražių, − menančių taip pat ir knygos aukso amžių – kai ji buvo tokia svarbi – prabangiai įrišta ir aukso dulkėmis nubarstyta, dailiai, bet retam lengvai įskaitomu gotišku šriftu išrašyta. Norintys artimiau susipažinti su Klaipėdos krašto knygų įvairove – religiniais ir pasaulietiniais raštais, laikraščiais, gali tai padaryti dviejuose Priekulės miesto muziejuose – I. Simonaitytės memorialiniame ir Laisvės kovų ir rezistencijos.
Dabartiniai senųjų sodybų šeimininkai net ir šiais laikais palėpėse ar tarpulenčiuose vis dar atranda kokį seną laikraštį, sklaido jo sudūlėjusius lapus ir stebisi turiningo ir turtingo praeities gyvenimo panorama, kurioje ryškiomis spalvomis švietė ir lietuvybės išlaikymo ir puoselėjimo reikalai. O kaipgi – juk šio krašto lietuvis nuo seno buvo pratęs, kad bažnyčioj pamaldos ir mokykloj pamokos būtų lietuviškos, − dar ir ne bet kaip, o aiškiai suprantama, gražia lietuvių kalba. Juk tokia gražia kalba buvo parašytos ir knygos: pradedant Biblija baigiant didaktine lektūra brangvynio mėgėjams. Ir jei koks vokietis kunigas blogai mokėdavęs lietuviškai, parapijiečiai mieliau rinkdavosi į namų pamaldas surinkimuose – juk tam erdviuose surinkimininkų trobesiuose net specialios patalpos buvo įrengtos. Keliaudami šiuo keliu pakeliui atrasite ne vienerias senas kapinaites, kuriose – žymių lietuvininkų giminių – knygininkų, visuomenininkų, raštijos, kultūros, lietuviškų tautinių organizacijų aktyvistų pavardės. Kai kur, deja, antkapiai išsitrynę, o ir pačių kapų nebelikę – ar atgaivinsime atminties ženklus ir susimąstysime? Iš ankstesnių laikų galime pasimokyti, kaip išsaugoti savo tautos dvasią net ir sunkmečiais, kurie periodiškai pasikartoja. Viskas išgyvenama, jei žinai, kaip buvo ir kaip turi būti – apie tai byloja Ievos Simonaitytės kūryba ir visa jos veikla nuo sekretoriavimo „Eglėje“ iki paveldo pastatų gynimo tarybmečiu, lietuviška tautiška iškiliausių kunigų – Endrikio Endrulaičio, Viliaus Gaigalaičio, ūkininkų, politikų ir visuomenininkų Martyno Reisgio, jo brolių Miko ir Kristupo ir jų ainių, Endriaus Karaliaus pozicija valstybės reikaluose, lietuviška „Vilties“ draugijos, kurios kroniką surašė Vilius Ašmys, veikla ir knygynai Priekulėje…
Tai ir keliaukime valandėlę parymoję prie I. Simonaitytės tėvo Jurgio Stubros kapo Žiaukų kapinėse tolyn keliu, liudijančiu lietuvių kalbos ir tautos išlikimo pastangas, suformavusias vieningos valstybės siekį ir jo išsipildymą, sustodami prie Rokų mokyklos, kur kažkada mokytojavo ir gyveno I. Simonaitytės Ilzės Stubraitės būsimas vyras iškilus pedagogas Jonas Užpurvis, toliau aplankydami ir buvusį Kilių (Jurgio Stubros) ūkį, Rokų ir Butkų kapinaites, prie kurių, sakoma, dar ilsisi neatrasti ir neįvardyti 1831 m. sukilimo dalyviai, užsukim ir pas Vilių Ašmį – jo namai mažai kuo pasikeitę. Nei kiek nepasikeitę ir Martyno Klimkaičio, ir buvę Pareigių sodybų pastatai, tik nevienodas jų likimas…
Ėvės pėdomis drąsiai kirtę greitkelį link Stragnų II – užsukim pas žymiojo viltininko Endriaus Karaliaus (Viliaus Karaliaus prototipą) dukrą Birutę jo gražiame ir erdviame name šalia Stragnų dvaro, kur šalia nepaprasti paskutinių dvarininkų Rudaičių ir jų žento medžioklės entuziasto ir organizatoriaus Kurto Baltzerio, baigusio gyvenimo po nelaimingo atsitikimo kritus nuo žirgo prezidento Antano Smetonos pagerbimo renginyje kapai.
Kaip nepasigrožėti Martyno Reisgio statytu namu Griežiuose? To paties Martyno, niekad neišsižadėjusio lietuvybės, praradusio savo namus ir mirusio nuo išsekimo Mathauzeno koncentracijos stovykloje? Dar laukia prisiminimo jo broliai Mikas ir Kristupas – čia pat Priekulės link ir jų namai, kapai, čia pat ir Priekulė, − prisėskime pačiame miesto centre prie Šventvakarių Ėvės po „Vilties“ ąžuolu – jis čia ne šiaip medis, kaip ir rašytojos vasarnamis prie Vingio, – pavartykim ne tik jos rašytas, bet ir turėtas knygas, − nuo Švento rašto iki prabangiausių enciklopedijų tomų. Pasivaikščiokime po patį Vingio parką, tebeaidintį viltininkų balsais, sustokime prie medinės Spaustuvininko skulptūros. Keliaukime tolyn pro Balo ir Bošardo salę, kurioj tiek sykių rinkosi „Viltis“, pro nepalaužiamojo mokytojo Martyno Krukio, o kaimynystėje – Anės Reisgytės-Dugnienės namų link. Užeikim į Laisvės kovų ir rezistencijos muziejų, kur ne vien tremties ir šio krašto Lietuvos partizanų liudijimai surinkti ir netgi išleisti atskira knyga, bet ir senieji spaudiniai, knygos ir Priekulės miesto namų pasakojimai. Tiesiai Klaipėdos keliu čia pat ir Dituva, kur kažkada mokytojavo broliai Gustavas ir Liudvikas Kuršaičiai, žymiojo Karaliaučiaus profesoriaus kalbininko Frydricho Kuršaičio broliai, padėję jam rinkti lingvistinę medžiagą ir tautosaką lietuvininkų krašte ir išugdę anksti mirusio Gustavo sūnų būsimą žymų kalbininką Aleksandrą Teodorą Kuršaitį.
Maršrute yra 25 objektai. Keliaujant nuo vieno prie kito įdomu atrasti, kokiais įvairialypiais saitais persipynę Klaipėdos krašto Priekulės apylinkių žmonių likimai, tarp kurių – ir universitetų profesoriai, ir paprasti kaimo žmonės, kurių bendrą likimą nulėmė lietuviškas žodis, kalba ir knyga. Žinomuose ir ne kartą lankytuose objektuose galbūt atrasite artefaktus, į kuriuos anksčiau neatkreipėte dėmesio, – susipažinsite ir su tais istorijos ženklais, iki kurių prasibrauti teks bekele ir kurie kituose turistiniuose maršrutuose nepažymėti. Maršruto pabaiga – vieno iš neturtingiausių Klaipėdos krašto kaimų – Vaškių kapinaitės, kuriose nelikę nei vieno kapo, bet čia palaidotas vienas turtingiausių savo meto Mažosios Lietuvos žmonių – Jokūbas Pėteraitis – taip pat savaip prisidėjęs prie lietuvybės įtvirtinimo reikalų. Kapinaičių šone sustatytuose aviliuose dūzgia bitės apie besitęsiantį lietuvišką gyvenimą.
Galbūt ateis laikais, kai giliau įsisąmoninę ir įsisavinę savojo krašto istoriją, atkursime kai kuriuos senus paminklus ar sukursime naujų istorijos įprasminimo ženklų. Atnaujinti žymių žmonių kapai, atminimo lentos, proginiai ir vardiniai medžiai bei kiti atminimo ženklai gali papildyti mūsų žinias ne tik apie savo kraštą, bet ir apie buvusių galingų imperijų gyvavimą.
https://www.mle.lt/straipsniai/priekule
https://www.youtube.com/watch?v=suBjvO34ByE
https://www.youtube.com/watch?v=LG-LjIiu-Ts
https://www.youtube.com/watch?v=Jn2KvtPtj7M
Maršrutą parengė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos
kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaitė.