Balo ir Bošardo salė (buvęs Priekulės kino teatras)

Didžiausia Priekulėje sodyba iki XX a. pradžios priklausė Priekulės kilmingajam dvarui. Apie 1910 m. sodybą įsigijo pirklys Valteris Baumgardtas. Čia veikė karčema ir parduotuvė. 1913 m. sodybos pastatai sudegė. Sklypą įsigijo plytinės savininkas Jonas Rašas (J. Rasch). 1914−1915 m. pastatyti nauji pastatai: svetainė, restoranas, nedidelis viešbutis, pirmame aukšte įsikūrė parduotuvės. Kieme buvo pastatyta kepykla. Pastatas mūrinis, tinkuotas, dviaukštis, su pusrūsiais rytų gale. Jį dengia keturšlaitis čerpių stogas su dekoratyviniais bokšteliais – vėdinimo angomis. Kino salės dalis išorėje dekoruota klasicistiniais piliastrais, sienų plokštumų skaldymu horizontaliomis traukomis. Pagrindinis fasadas dar puoštas smulkesnių langelių išdėstymu, kameliūromis puoštais piliastrais, tinko medalijonais-rozetėmis. Pastatą puošią ir aukštokas čerpių stogas su dekoratyviniais bokšteliais. Architektūros elementai būdingi XX a. pradžios – tarpukario Vakarų Europos ir Rytprūsių architektūrai, gal kiek netgi Skandinavijai. Pastatas vertingas kultūrologiniu požiūriu kaip savo laikotarpio gyvensenos atspindys.

Iš pradžių Iki 3-io deš. pastatai buvo nuomojami H. Balui (H. Ball), vėliau Bruno Bošardui (B. Bouschard). Čia įsikūrė svetainė, restoranas, nedidelis viešbutis, pirmame aukšte parduotuvės. 1936─1944 m. kepyklą nuomavo garsus garsus konditeris J. Medekies. Salėje vykdavo šokių vakarai, filmai, spektakliai, koncertai, tačiau svarbiausia, kad čia į susirinkimus rinkdavosi draugijos „Viltis“, „Prūsų lietuvių susivienijimas“. Buvo skaitomos paskaitos Lietuvos istorijos ir Lietuvių kalbos, tautosakos temomis. Dažniausias lektorius lietuvių kalbos temomis buvo Hermanas Dugnius. Jis nagrinėjo kalbos reikšmės klausimus, kalbos tikslą ir priemones bei lietuvių kalbos šaknis. Žinoma jo paskaita „Kelias kalbon“ buvo skaityta sausakimšoje salėje. „Viltiečiai“ mokėsi kursuose lietuvių kalbos, istorijos, geografijos ir matematikos.

Vyko ne tik vietinių pastatyti vaidinimai, bet ir atvežtiniai. 1925 m. pristatytas Kauno dramos teatro spektaklis „Aušros sūnūs“. Vyko krašto prijungimo prie Lietuvos dešimtmečio iškilmingi minėjimai.

„1920 m. rugsėjo 25 d. Priekulėje, Ball‘o salėje jie („Vilties“ draugija) surengė didelę lietuvininkų šventę. Salė buvo pilnutėlė. Penktą valandą po pietų „Vilties“ pirmininkas Keraitis atidarė šventę. Klaipėdos „Aidos“ choras padainavo kelias gražias daineles. Po to parodytas viltiečių parengtas Vydūno veikalas „Tėviškė“. Vaidinimas visiems patiko. Originaliai suvaidintos senoji Kavolienė, senosios lietuvininkės Prūsienė, Balandienė ir Drebulienė. Po vaidinimo „Aida“ vėl padainavo kelias dainas.“*

* Vilius Ašmys. „Priekulės viltis. Jaunųjų draugijos veiklos“ (1919−1933) kronika, p.