Vaškių kaimo kapinės

Vaškių kaimas nuo seno buvo labai lietuviškas. 1905 m. kaime gyveno 116 žmonių, iš jų 113 lietuvių, 3 žmonės kabėjo vokiškai ir dar kita kalba. XX a. pradžioje čia gyveno tik trys pasiturintys žmonės, o kiti skurdo dėl prastų ir mažai turėtų žemių, tačiau čia veikė mokykla.

„Vaškių kapinės (kuriose gal laidoti ir gretimų kaimų mirusieji) iki 1944 m. galėjo būti gana savitos. Ten praeityje turėjo būti ryškūs lietuviškumo bruožai.“*

Vėliau čia kūrėsi Klaipėdos miesto kolektyviniai sodai, spausdami senąjį kaimą, atsirado vandalų, kurie kapines smarkiai nuniokojo.

Dabar miško pakraštyje užsiglaudusių Vaškių kaimo kapinių jau neįmanoma būtų atpažinti, jei ne kuklus medinis koplystulpis. Paminklų neišlikę, tik keletas cementinių kapų apvadų, − galbūt vienas iš jų – Jokūbo Peteraičio (Pėteraičio) (1864−1930), lietuvių visuomenės veikėjo, gimusio neturtingų tėvų šeimoje, tačiau tapusio vienu turtingiausių iš susipratusių lietuvininkų ne tik Klaipėdoje, bet gal ir Mažojoje Lietuvoje. Jo laidotuvėse dalyvavo aukščiausios Klaipėdos krašto autonominės valdžios atstovai ir politikos veikėjai ir Klaipėdos Šv. Jokūbo bažnyčios kunigas.

Per 10 metų dirbo Vestfalijos anglių kasyklose, grįžęs pirko mažą ūkelį. Beūkininkaudamas pradėjo aktyviau veikti lietuvių judėjime, visada pabrėždamas savo lietuviškumą. Dalyvavo Prūsų lietuvių susivienijimo veikloje.

1911 m. prisidėjo prie „Apžvalgos“ leidėjų draugijos įkūrimo [vėliau „Lituania“]. Susitaupęs pinigų prieš Pirmąjį pasaulinį karą Klaipėdoje pirko žemės sklypą ir pasistatė didelį namą. Kai prancūzai užėmė Klaipėdos kraštą, Peteraitis ant savo namų iškėlė didelę lietuvišką vėliavą. Įnirtę vokiečiai ją nuplėšė, patį Peteraitį apkūlė. Rėmė Klaipėdos apskrities lietuvių rinkimo draugijos politikus, − jiems suteikė galimybę strategiškai svarbioje vietoje, miesto centre turėtame name atidaryti būstinę – Lietuvišką rinkimų raštinę. „Vokiečių tautinių liberalų atstovai bandė pinigais papirkti Peteraitį, kad šis raštinę iškraustytų ir pakenktų lietuvių veiklai. Klasta tapo vieša, tautiniai liberalai savo žygio išsigynė, tačiau Peteraitis tai patvirtino spaudoje ir net pagrasino teismo salėje paskelbti jį lankiusio vokiečių politiko pavardę. Šį faktą kaip nešvaraus politikavimo įrodymą Bruožis panaudojo rašydamas Mažosios Lietuvos istoriją.“** Dėl lietuviškosios pusės palaikymo patyrė nemažai persekiojimų. Savo didelius modernius namus (tuo metu Liepojaus g. 20) pardavė Lietuvių Bankui (vėliau Tautinis Lietuvių Bankas), steigiant Tautinį Lietuvių Banką padėjo pamatinį kapitalą. 1921 m. finansavo Klaipėdos lietuvių žemininkų Šv. Jokūbo bažnyčios kunigo Jono Pipiro portreto tapybą, kurį tai bažnyčiai ir padovanojo.

Buvo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto Klaipėdos skyriaus narys, 1923 m. sausio 19 d. skyrių narių seime Šilutėje ir pasirašė Šilutės seimo deklaraciją, pakartojančią Tilžės Akto ir kitų dokumentų nuostatą apie Mažosios Lietuvos prisijungimą prie Lietuvos.

Sukakties proga Vyriausybės 1929 m. rugpjūčio 14 d. įsaku apdovanotas LDK Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.

Nors Vaškių kaimo kapinėse nelikę nei vieno bent kiek ryškesnio kapo, jų pakraštyje sustatyti bičių aviliai dūzgia apie besitęsiantį lietuvišką gyvenimą.

* Martynas Purvinas, Marija Purvinienė. Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. II knyga, „Technologija“, Kaunas, 2014, p. 134.

**Domas Kaunas. Martynas Jankus. Vilniaus universiteto leidykla, 2021, p. 152.