Martyno Reisgio projektuotas namas
Koordinatės: 55.562797 21.370429
Objekto adresas: Griežių g. 10, Griežių k., Agluonėnų sen.
Savivaldybė: Klaipėdos rajonas
Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas, stambus ūkininkas ir žymus visuomenės veikėjas, Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis, lietuvybės puoselėtojas Martynas Reisgys buvo neprastai gabus namų statytojas. Vos už keleto kilometrų nuo jo brolių − apleistos Kristupo Reisgio ir smarkiai pakeistos Miko Reisgio – sodybų tebestovi tvirtas ir puošnus ūkininko sodybos namas, kurį Martynas suprojektavo ir pastatė savo kaip statybininko ir dailidės baigiamąjį darbą. Nors paties Martyno Reisgio sodybos vietoje Jurgių kaime tėra Vytauto Majoro išdrožtas stogastulpis, tačiau dar yra išlikę namų, kuriuos projektavo ir statė šis žmogus, toli peržengęs savo profesijos ribas.
Iš žinomo Grumblių kaimo meistro išmokęs dailidės amato Klaipėdos amatų rūmuose išlaikė egzaminus namų statytojo profesijai įgyti, statė namus Rokuose, Voveriškiuose, Butkuose, Šventvakariuose, Grėčiuose ir kitur. Namo architektūra ir apdaila atspindi Klaipėdos krašto tradicijas. Namas „dviejų galų“ ir mediniais drožinėtais apvadais puošta veranda, rūsiu. Puošyba – raudonų plytų ornamentai pilkame tinke. Pro verandos duris būdavo patenkama į didesnį kambarį, pritaikytą surinkimams. Ne viena lietuvininkų karta čia meldėsi lietuviškai, kalbėjo gimtąja kalba ir kartu kūrė lietuvininkų krašto lietuvišką ateitį.
Surinkimų įtakos lietuvininkų dvasiniame ir socialiniame gyvenime atspindžių atrandame ir I. Simonaitytės prozoje – romanuose „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius Karalius“ (1939) ir autobiografinėje trilogijoje „… O buvo taip“ (1960–1965). Tiesa, jie čia (kaip ir realiame gyvenime) daugiausia kritikuojami už puritonizmą, − už draudimą dainuoti liaudies dainas, nešioti šviesių spalvų raštuotus liaudiškus drabužius ir kt. Taip pat neretai galima atrasti ir sakytojų užsakymu leistų religinių knygų kritikos dėl gana prastos, mažai redaguotos kalbos. Ansas Bruožis (1876–1928) teigė, kad tik senieji maldininkai savo gimtąją lietuvių kalbą puoselėjo ir „pirmon vieton dėjo“, vėliau, anot jo, ypač sakytojo Kristupo Kukaičio (1844–1914) pasekėjai, buvo tikri „savo prigimtosios kalbos naikintojai“.
Vienas iš išsamiausių veikalų apie surinkimininkų judėjimą buvo Viliaus Gaigalaičio „Evangeliški surinkimai Lietuwoje“ (1905), kur jis, kalbėdamas apie surinkimų populiarumą lyginant su įprastomis bažnytinėmis pamaldomis Mažojoje Lietuvoje, sakė, kad lietuvininkų dažnai netenkina bažnytinės liturgijos kokybė, mat neretai nutinką taip, kad kunigas nemokąs gerai lietuviškai ar bažnytiniai giedojimai neatitinką lietuvininkų lūkesčių.
Kad ir kaip būtų, iš mūsų krašto kilusių žymių sakytojų – Klimkaus Grigelaičio, kuris ir buvo senojo surinkimo klimkiškių krypties pradininkas, Vydūno dėdės Jokūbo Ašmono, Martyno Sprogio, Anso Baltrio ir Anso Baltrio jaunesniojo (jie vėliau tapo ir kunigais) ir daugelio kitų dėka išliko lietuviškos maldos, rašto ir knygos tradicija, o jurkūniškio Johano Ferdinando Kelkio pavyzdys liudija kūrybinio prado proveržį ir naują kokybinį šuolį pasaulietinės literatūros kryptimi.
Pasak Žavintos Sidabraitės, „Religinių raštų vertimų, pamokslų ir laiškų kūrimo, giesmių vertimo ir kūrimo metu sukaupta kūrybinė patirtis, išlavinti literatūriniai gebėjimai, bendras pasaulietinių eiliavimų lietuvių kalba gausėjimas aplinkoje anksčiau ar vėliau ir surinkimų dalyvius turėjo atvesti prie grožinės kūrybos bandymų.“*
* Žavinta Sidabraitė. Kai kurios asmens ir bendruomenės modernėjimo tendencijos surinkimininkų literatūroje // Moderniųjų iniciatyvų ir tradicijos dialogas: surinkimininkų judėjimas Prūsijos Lietuvoje / sudarė ir parengė Inga Strungytė-Liugienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2019. P. 103-143
https://www.mle.lt/straipsniai/martynas-reisgys
https://www.youtube.com/watch?v=jQ4IRGHEfyA
https://www.youtube.com/watch?v=04bRPw6zxrU
https://www.mle.lt/straipsniai/surinkimininkai
https://www.mle.lt/straipsniai/sakytojai