Butkų kaimo evangelikų liuteronų pirmosios senosios kapinės

Nedidelėse, tačiau prižiūrimose kiaurai vėjo perkošiamose kapinaitėse atrasime iškilių lietuvininkų giminių atstovų – Pareigių ir Kondrotų kapus. Butkų kaimas kažkada vadintas ir Mužeininkais ar Muiženinkais, vėliau Butkeliais ir Butkais. XVII amžiuje penkerius metus čia dvarą turėjo ir Imanuelio Kanto senelis Hansas, tačiau vėliau, supratęs, kad dvarininkavimas ir žemdirbystė ne jam, išvyko į Klaipėdą.

Martyno Kondroto (šaltiniuose minimas kaip Kundrotas, Conrad) antkapiniame įraše neteisingai įvardyti jo gimimo metai (1887). Pasak Domo Kauno, tikslią gimimo datą – 1889 m. kovo 7 d. – patvirtina įpėdinių išsaugoti dokumentai.

Martynas Kondrotas buvo lietuvininkų tradicijų tęsėjas ir puoselėtojas, visuomenininkas, Priekulės parapijos tarybos narys, turėjęs daug senų liuteroniškų lietuviškų ir vokiškų knygų. „Kondrotui per margą amžių teko tarnauti Vokietijos kaizerio armijos gvardijos ulonų pulke Berlyne, traukti Pirmojo pasaulinio karo keliais, gana neblogai pažinti pačių lietuvininkų gyvenimą ir matyti universiteto profesorių, rinkusių medžiagą apie lietuvių kalbą ir gyvenseną Priekulės valsčiuje. Jis buvo susidūręs su Mažosios Lietuvos lietuvių veikėjais. Giminiavosi su menininku Adomu Braku, pažinojo Kristupą Lokį.<…> Kondrotas išlaikęs nemažai knygų. <…> Asmeniškai naudojamos knygos buvo laikomos atskirai. Visos gerais, lyg vakar pagamintais odos įrišais. Šias knygas Kondrotas pagarbiai paglostė ir net nedavęs prisiliesti padėjo į pirmykštę vietą. Sakė, kad po mirties jos liksiančios namiškiams kaip atminimas.“*

Nors Kondrotas nebuvo surinkimininkas, bet santykyje su knyga atsiskleidžia senosios tradicijos prasmė. Žavinta Sidabraitė rašo, kad  „Su gelmine religine sąmone, menančia senuosius tikėjimus, yra susijęs žmogaus poreikis turėti stebuklinių galių turinčių daiktų. Buvo tikima, kad per stebuklingus daiktus anapusinės jėgos įsikiša į šio pasaulio reikalus ir juos efektyviai išsprendžia. Lietuvininkai, surinkimininkai taip pat, tokias galias paprastai suteikdavo šventoms knygoms. Tai, kas katalikams buvo rožinis, švęstas vanduo ar šventasis paveikslas, jiems buvo religinė knyga. Šventos knygos turėjo apginti namų gyventojus nuo piktųjų dvasių, padėti išvengti nelaimių, stebuklingai gydyti ligonius.“**

Martynas Kondrotas buvo sudaręs Voveriškių kaimo planą, nupieštą pieštuku. „Situacija vaizduojama taip: kaimo viduriu eina Šernų–Priekulės vieškelis, sodybos pažymėtos kvadratėliais su savininkų pavardžių prierašais, lapelio pakraščiuose – vokiečių kalba visos keturios pasaulio dalys (Osten, Westen, Norden, Süden). Dešiniu kaimo pakraščiu nupiešta Minijos upė ir gotikiniu raštu užrašyta jos pavadinimas Minge, pakelėje pagal upę sodybos išdėstytos tokia savininkų pavardžių tvarka: Sunnus, Skw{irblis}, Klimkeit, kairėje kelio pusėje – Conrad (taip suvokietintai rašyta Kondroto pavardė), Kawohl, Ankskohl, Banszerus.<…> Be to, paminyje nupieštas butelninko namelis (Insthaus), tolėliau išsidėstę, matyt mažažemių Klišio (Klischies) ir Tumaičio (Tumat) ūkeliai. Nėra aiškios nuomonės, ką galėtų reikšti prierašas šalia Tumaičio sodybos Abbau W[owerischen]. Voveriškių statinius? Statinius už gyvenvietės ribų? Remdamasis Remdamasis A. Pareigienės tvirtinimu, plane užrašiau, kad butelniko namelis priklausė Anskolei, o jame gyveno Šaknys, taip pat pats paženklinau ant Minijos kranto ir netoli Suniaus sodybos stovėjusio vėjinio malūno vietą. Sunku pasakyti, kokiu tikslu ir kada M. Kondrotas planelį piešė, tik pagal gotikinę rašyseną, kalbą ir popieriaus būklę spėčiau, kad tai daryta prieškariu.“***

Nejučia suvoki, kad štai toks pieštuku nubraižytas ir aprašytas lapelis gali tapti svarbiu istorijos, kraštotyros, geografijos ir kalbos bei rašto raidos Klaipėdos krašte liudijimu.

Martyno Kondroto tėvai Kristupas (Christoph) ir Trūdė (Trude) Kondrotai (Conrad) palaidoti Voveriškių kapinėse, o pats Martynas Kondrotas savo gyvenimą baigė globojamas Pareigių namuose, netoli Grobštų (vėliau Kiaupų) kaimynystėje.

* Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knygų link. Vilnius, Vilniaus universitetas, 2013, p. 152.

** Žavinta Sidabraitė. Kai kurios asmens ir bendruomenės modernėjimo tendencijos surinkimininkų literatūroje // Moderniųjų iniciatyvų ir tradicijos dialogas: surinkimininkų judėjimas Prūsijos Lietuvoje / sudarė ir parengė Inga Strungytė-Liugienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2019 m., p. 103−143

*** Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knygų link. Vilnius, Vilniaus universitetas, 2013, p. 160.