Priekulės valsčiaus teismo pastatų kompleksas

Pagrindiniame komplekso pastate 1860−1864 m. teisėjavo vokiečių teisininkas, rašytojas, dramaturgas Ernstas Vichertas (1831−1902). Lietuvininkų gyvenimo ypatumai neliko nepastebėti jo skvarbios akies ir aprašyti aštrios plunksnos. Ant namo, kur dabar įsikūrusi biblioteka, pakabinta atminimo lenta, o gyventi Vichertui teko mažame namelyje Turgaus gatvėje, kur plytėjo šlapynės, o giedrą dieną buvo galima pro marių mėlį užmatyti Kuršių nerijos kopas.

1. E. Vichertas spręsdamas bylas buvo skrupulingai objektyvus. „Kaip teisėjui, man rūpėjo kuo griežčiausiu nešališkumu, ypač bylose tarp vokiečių ir lietuvių, įsigyti tarėjų pasitikėjimą“, − rašė jis, pabrėždamas ir pateikdamas pavyzdžių, kad „lietuvis, jausdamas savo silpnumą, dažnai linkęs veikti aplinkiniais keliais“*, t. y. duoti kyšius, kurių jaunasis teisėjas, kad ir gaudamas ne ypatingai didelį atlyginimą, visada atsisakydavo.

Iš viso E. Vichertas parašė 30 dramų, 18 romanų, apie 60 novelių. Taip pat kūrė eilėraščius, rengė straipsnius politiniais, istoriniais bei teisiniais klausimais. Mėgo piešti, įamžino daug Mažosios Lietuvos vaizdų. Domėjosi istorija ir kūrė istorinius romanus, iš kurių garsiausi yra „Heinrichas von Plauenas“ ir „Didysis konfiurstas Prūsijoje“. Juose aprašomos kryžiuočių kovos su prūsais, prūsų papročiai ir kt.

1. E. Vichertas mėgo teisėjo darbą, jam patiko bendrauti su žmonėmis, gyvai domėjosi lietuvininkų gyvenimu ir kaupė medžiagą lietuviškos tematikos kūriniams, iš kurių žinomiausias yra „Lietuviškos istorijos“.

Apie senąjį teismo sekretorių Hermaną E. Vichertas rašo: „O su juo reikėjo sutarti, nes lietuviai, nors ir suprasdami vokiškai, mieliausiai kalbėdavo vertėjui padedant“. Hermanas mokėjo papasakoti tipiškas daugelio šeimų istorijas. „Jos padėjo man susipažinti su šios savitos tautelės, beviltiškai besipriešinančios vokiškos kultūros spaudimui, atkakliai besilaikančios savo kalbos bei senų papročių, gyvenimo būdu ir pažiūromis. Neretai susidurdavome ir su kontrabandininkų ekscesais, tokiais atvejais važiuodavome ir anapus sienos apklausti rusų pasieniečių kaip liudininkų.“

XIX a. pabaigoje meno pasaulyje vyravo romantizuotas požiūris į „natūraliai nykstančias mažas tauteles“, kurių etnokultūrinį palikimą svarbu fiksuoti. Jis rašė: ‚Po šimto metų šiapus sienos (tai Klaipėdos krašte) šiose apylinkėse gyventa tokios keistos tautelės… Patys kalti. Mes (t. y. vokiečiai) iš jūsų nieko neatėmėme, jūs patys mums viską atiduodate. Kas nesugeba gyventi, privalo mirti“.

Matyt, tuo buvo persiėmęs ir E. Vichertas. Būdamas talentingas kūrėjas, kaip neretai atsitinka, peržengė savo pirminio sumanymo ribas, − savo apysakose ir dramose sukūręs daug įsimintinų charakterių ir nutapęs spalvingą Priekulės ir jos apylinkių panoramą.

Klaipėdos rajono savivaldybė 2011 m. yra įsteigusi Priekulės kultūros centro Ernsto Vicherto premiją „Jaunasis talentas“, kurios tikslas yra pagerbti ir įamžinti žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, krašto rašytojo, teisėjo, teatro įkūrėjo E. Vicherto atminimą, išryškinti visuomenės rūpinimąsi jaunąja Priekulės ir Klaipėdos rajono Mažosios Lietuvos dalies karta. 

https://www.mle.lt/straipsniai/ernst-alexander-august-george-wichert

https://ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/ernstas-vichertas-teisejas-ir-poetas-1524769

https://www.klaipedos-r.lt/index.php?2675784522 – Ernsto Vicherto premijos laureatai.

*Irena Tumavičiūtė. „Lietuviškų apysakų autorius Priekulėje“ // „Mažas miestelis prie didelio kelio“, sudarė E. Barauskienė, Judex, 2005 m., p. 87−94.