„Piktupėnų praeities istorijos atspindžiai“

Piktupėnų kaimas

Pagėgių savivaldybės administracijos Pagėgių seniūnijos, Piktupėnai ir aplinkiniai kaimai yra turtingi kultūriniu, architektūriniu, istoriniu paveldu. Siekiant atskleisti Piktupėnų praeities istorijos klodus ir iki šių dienų išlikusias kultūrines vertybes, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos Piktupėnų filialas parengė vaizdingą maršrutą „Piktupėnų praeities istorijos atspindžiai“. Vadovaukitės juo ir keliaudami pėsčiomis aplankysite 12 įdomių objektų – užtruksite apie 2 valandas.

Piktupėnų kaimas išsidėstęs prie kelio Tilžė–Tauragė–Ryga, 5 kilometrai į šiaurę nuo Pagėgių. Piktupėnų vietovardis (vok. Picktupöhnen) aptiktas 1536 metais surašytame foliante. Piktupėnai priklausė Tilžės apskričiai, kuri buvo sudaryta po Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo. 1574 metais buvo pastatyta medinė bažnyčia, o 1744 metais pastatyta didinga mūrinė bažnyčia ir Piktupėnai tapo didelės parapijos centru. Piktupėnuose veikė vandens malūnas, plytėjo didelis, užimantis apie 700 hektarų plotą, žuvingas tvenkinys. 1576 metais Piktupėnai buvo pažymėti išspausdintame Prūsijos žemėlapyje, kurį sudarė kunigas, istorikas, geografas ir kartografas Kasparas Henenbergeris. 1626 metais Piktupėnams buvo suteikta privilegija steigti smuklę. Praėjus per Piktupėnus Antrojo pasaulinio karo frontui, buvo sugriauta 1744 metais pastatyta didinga mūrinė bažnyčia, kurios pamatiniai akmenys suvežti ir panaudoti kitų pastatų statybai.

Ieškoti iki šių dienų išlikusių Piktupėnų praeities istorijos atspindžių pradėkite nuo Piktupėnų gyvenvietės centre esančio pastato, kuriame jaukiai įsikūręs Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos Piktupėnų filialas (Liepų g. 1, Piktupėnų k., Pagėgių sav.). Bibliotekos įsteigimas Piktupėnuose datuojamas 1949 metais. Paėję 50 metrų, pasukite į kairę ir praėję „Aibės“ parduotuvės pastatą, eikite siauru taku į pietryčių pusę, kur už 200 metrų atsiveria medžiais apaugęs kalnas su jame esančiomis neveikiančiomis II evangelikų liuteronų kapinėmis. Ant šio kalno 1574 metais stovėjo medinė evangelikų liuteronų bažnyčia, kurią 1656 metais sudegino lenkų kariuomenė per vykusį Lenkijos-Švedijos karą.

Užlipę ant kalno, pamatysite buvusią Piktupėnų pagrindinę mokyklą, pastatytą 1985 metais. Sumažėjus mokinių skaičiui šioje mokykloje, Piktupėnų pagrindinė mokykla 2020 metais rugsėjo 1 dieną buvo reorganizuota ir prijungta prie Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos. Restauruotoje mokykloje nuo 2024 metų įkurtas laisvalaikio ir kitas paslaugas teikiantis kompleksas „Piktupės slėnis“. Besileidžiant Mokyklos gatve, kurią supa beržų alėja, asfaltuotu keliu, galite pasigėrėti plačiai atsiveriančia Piktupėnų gyvenvietės panorama. Grįžkite pro Piktupėnų bibliotekos pastatą: Liepų gatvės dešinėje pusėje pamatysite jaukiai įsikūrusią vaikų žaidimo aikštelę ir senų medžių apsuptyje plytintį parkelį. Šis parkelis – tai pagrindinė piktupėniškių susibūrimo vieta, kurioje vyksta visos kaimo šventės.

Perėję parkelį, pasukite į dešinę pusę, į Senojo plento gatvę, kur išvysite vinguriuojančią Piktupės upę. Šio vandens telkinio ilgis siekia apie 8 kilometrus. Ši upė yra Vilkos kairysis intakas, priklauso Nemuno mažųjų intakų baseinui.

Toliau eikite Senojo plento gatve 200 metrų į pietvakarių pusę, po kaire pamatysite du stūksančius pastatus – apgriuvusį ir kitą, tvarkingais laiptais. Tai – Piktupėnų parapijai priklausantys evangelikų liuteronų prižiūrimi buvusios klebonijos pastatai. Piktupėnų parapija atkurta 1993 metais, patalpos suremontuotos, tokiu būdu išsaugant dar 1865 metais pastatytą kleboniją, kurioje buvo laikomos pamaldos. Deja, sumažėjus tikinčiųjų skaičiui, pamaldos nebevyksta. 2010 metais liepos 18 dieną buvusios senosios Piktupėnų parapinės mokyklos sandėliuko pamatuose buvo rastos dėžės su parapijos archyvo dokumentais ir altoriaus kryžius, kurie čia buvo paslėpti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuo artėjančios sovietų kariuomenės besitraukiančių parapijiečių. Mokslininkų išvadomis, dokumentai yra labai prastos būklės.

 Pasukite į dešinę pusę, Sodų gatve eikite 200 metrų, posūkyje pamatysite šimtametes liepas, vedančias į Piktupėnų parapinės mokyklos pastatą. Dabar tai yra privati valda. Piktupėnų parapinė mokykla veikė nuo 1598 metų iki 1601 metų, pirmasis šios mokyklos prencentorius buvo Zacharijus Blotnas (jaunesnysis). Buvusios Piktupėnų parapinės mokyklos pastate nuo 1807 metų liepos 4 dienos iki liepos mėnesio pabaigos buvo apsistoję Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize. Kartais čia svečiuodavosi ir Rusijos imperatorius Aleksandras I, kuris buvo apsistojęs Būbliškės dvare (dabar šio dvaro nebeliko, išlikę tik Būbliškės dvaro sodybos fragmentai, esantys dabartinėje Pagėgių savivaldybėje). Vykstant deryboms dėl Tilžės taikos, kur sąlygas diktavo Prancūzijos imperatorius Napoleonas I, siekęs užgrobti visą Prūsiją, karalienei Luizei pavyko išsiderėti ir palengvinti sutarties sąlygas, bet tai nepadėjo išvengti visos Prūsijos pralaimėjimo. 1865 metais į Piktupėnus buvo atvykęs sosto paveldėtojas Vilhelmas I (Frydrichas Vilhelmas Liudvikas) apžiūrėti savo tėvų buveinę. Jis skyrė lėšų klebonijos remontui. Piktupėnų bažnyčia buvo pavadinta Luizės vardu. Deja, iki šių dienų Piktupėnų bažnyčia neišliko. Vėliau, maždaug XIX amžiaus pabaigoje, buvusi Piktupėnų parapinė mokykla veikė kaip Piktupėnų valstybinė vokiška parapinė mokykla, šios mokyklos veikla tęsėsi iki 1944 metų. Tame pačiame pastate, 1945 metais rugsėjo 1 dieną buvo atidaryta lietuviška valstybinė pradinė mokykla, o 1950 metais rugsėjo 1 dieną atidaryta septynmetė mokykla, kurios pirmasis direktorius buvo Vytautas Laurinaitis.

Buvusios klebonijos kieme, šalia parapinės mokyklos, šakojasi viena dvikamienė liepa, netoliese stiebiasi kita liepa. Šalia Prūsijos valdovės Luizės garbei pavadintos dvikamienės liepos kitados buvo pritvirtinta lentelė su užrašu „K-nigin-Luise-Linde 1807“.  Tačiau iki šių dienų neišliko. 2014 metais Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė“ iniciatyva Piktupėnuose, šiuo metu privačioje valdoje, auganti dvikamienė šimtametė liepa pažymėta Prūsijos karalienei Luizei dedikuotu atminimo ženklu. Šios abi liepos apipintos legendomis, prieškariu laikytos vizitine Piktupėnų kortele, vaizduotos ant atvirukų. Liepos yra 3–3,9 metrų skersmens, jų tikrąjį amžių gali nustatyti dendrologai.

Norėdami iš arčiau apžiūrėti Koleros (Choleros) kalną, turite paeiti nuo Piktupėnų senosios parapinės mokyklos tiesiai asfaltuota Sodų gatve 300 metrų į pietvakarių pusę iki Sodų gatvės namo, pažymėto 2 numeriu. Tuomet pasukite į dešinę pusę ir per laukus paeikite dar 350 metrų – tada pamatysite jau medžiais apaugusį Koleros (Choleros) kalną, kuriame buvo laidojami choleros epidemijos metu aplinkiniuose kaimuose mirę gyventojai. 1817–1926 metais įvairiose šalyse kilo šešios choleros pandemijos, kurių net penkios per Afganistaną, Iraną, Rusiją, Lenkiją buvo pasiekusios ir Lietuvą.

Pasivaikščioję, grįžkite Sodų gatve iki senosios parapinės mokyklos, pasukite į dešinę pusę ir, paėję 200 metrų, pamatysite dešinėje pietinėje Piktupėnų kaimo pusėje stovintį 1920 metais statytą paminklą Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Piktupėnų parapijos vyrams atminti. Apie 1960 metais paminklas buvo stipriai apgadintas vietinių gyventojų, motyvuojant įvairiais religiniais įsitikinimais. Paminklo plokštės buvo užkastos į žemę. 1990 metais paminklo liekanos atkastos ir sudėtos į atnaujintą paminklą. Prie paminklo atstatymo prisidėjo ir Piktupėnų kaimo gyventojai.

Šalia paminklo Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems Piktupėnų parapijos vyrams atminti plyti sunkiai įžiūrimos senosios Piktupėnų evangelikų liuteronų kapinės, kuriose yra išlikę tik keli apdaužyti antkapiai. Sovietmečiu kapinės labai nukentėjo, antkapiai išvežti ir panaudoti statant ūkinių pastatų pamatus.

1812 metais, kai Prūsija laikinai buvo tapusi Prancūzijos sąjungininke, mūšyje su Rusija ties Piktupėnais žuvęs Prūsijos kariuomenės lietuvių dragūnų pulko rotmistras Albertas Ernstas fon Manšteinas (vok. Albert Ernst von Mannstein) palaidotas prie Piktupėnų bažnyčios sienos, kuri per Antrojo pasaulinio karo mūšius, vykusius ties Piktupėnais, buvo sugriauta. 2002 metais čia buvo pastatytas paminklinis akmuo, žymintis majoro Alberto Ernsto fon Manšteino apytikrę kapo vietą. 2021 metais šilutiškio fotografo, besidominčio krašto praeitimi, Kęstučio Zdanevičiaus dėka pastatytas naujas paminklinis akmuo dragūnų pulko rotmistrui Albertui Ernstui fon Manšteinui atminti.

Baigdami šią istorinę kelionę po išlikusius praeities atspindžius nūdienos Piktupėnuose, galite apžiūrėti Ožkų (Ožkalnio) kalną, kuris apipintas įvairiomis Pagėgių krašto legendomis, ramiai stūkso kairėje kelio Ryga–Tilžė pusėje, 2,7 kilometrai nuo Piktupėnų gyvenvietės centro važiuojant link Mikytų sankryžos. Iš tolo rodosi, kad šis kalnas padalintas per pusę. 1832 metais, vietoje seno kelio, čia buvo nutiestas tarpvalstybinis Karaliaučiaus–Tilžės–Tauragės–Rygos kelias, o šių tiesimo darbų metu Ožkalnio kalnas buvo iš dalies sunaikintas.

Dar daug istorijos slėpinių esti neatrastų ir kitose šalia įsikūrusiose gyvenvietėse. Įvairus ir turiningas paslaptimis šis Piktupėnų mikrorajonas.

 

Informaciją parengė Nijolė Jogienė, 2024

Komentarai (0)