Pagėgių savivaldybės potvyniai

Potvyniai – kai kurioms Lietuvos vietovėms būdingas reiškinys, tarp jų – ir Pagėgių kraštui. Nemuno deltoje potvynio vandenimis užliejama zona apima teritoriją nuo Rambyno kalno (Pagėgių sav.) iki Kuršių marių. Vidutiniškai užliejama 10-13 tūkst. ha teritorija (maksimaliai šis rodiklis gali siekti apie 17 tūkst. ha). Užtvindoma apie 15 kaimų, esančių Pagėgių savivaldybės administracijos Pagėgių, Lumpėnų, Vilkyškių ir Stoniškių seniūnijose. Tai: Lazdenų, Kucių, Vyčių, Pelenių, Nausėdų, Šilgalių,  Berštininkų, Plaškių, Pageldynės, Plaušvarių, Panemunės, Krakeniškių, Šakininkų, Bitėnų, Šereitlaukio ir kiti kaimai. Pavasario potvyniai Nemuno žemupyje prasideda maždaug nuo kovo mėnesio vidurio ir trunka apie 30-50 dienų. Potvynio metu vandens lygis pakyla 1-5 metrus. Palyginimui, didžiausi žinomi potvyniai pamaryje fiksuoti 1828-1829 m., 1888 m., 1917 m., 1926 m., 1929 m., 1941-1942 m., 1946 m. ir 1958 m. (pvz., 1958 m. pavasarį, Nemuno vandens debitas ties Smalininkais daugiau nei 8 kartus viršijo vidutinį daugiametį (vid. 536 m³/s).

Kaip ir pamaryje, taip ir Pagėgių krašte, kasmetiniai potvyniai lėmė užliejamų plotų augalijos vešėjimą, keisdavo žemumų reljefą. Vietos gyventojai nuo seno naudojo įvairius būdus apsisaugojimui nuo potvynių: pievininkai (užliejamųjų pievų gyventojai) ir žuvininkai (lietuvininkų žvejai pajūryje), norėdami išvengti potvynio, apsigyvendavo ant kalvelių. Pagėgių krašte, kaip ir visoje Lietuvos teritorijoje, siekiant apsaugoti gyvenvietes ir žemės ūkio naudmenas nuo potvynių ir poplūdžių (nereguliarių apsėmimų), dar XX a. pradžioje pradėta rengti apsauginius pylimus (pylimai tarsi apjuosė atskiras teritorijas, kurios vadinamos iš olandų pasiskolintu terminu – polderiais). Pirmasis polderis Nemuno žemaslėnyje įrengtas 1907 m. Uostadvaryje (Rusnės saloje), jo plotas – 1952 ha.  Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo įrengti 8 polderiai(pylimai), kurių bendras plotas sudarė 7500 ha.

Informaciją parengė Tatjana Biliūnienė, 2023

Naudoti šaltiniai čia