Pastatas Turgaus g. 3

Pirmąkart pastatas šioje vietoje paminėtas 1786 m., o 1858 m. savininku įvardijamas britų kilmės pirklys ir komercijos tarėjas Džonas Maisonas (John Mason). Šiame jam priklausiusiame name buvo atidarytas viešbutis „British Hotel“ (buv. Marktstrasse Nr.48/49).
Jame savo įmonę buvo registravęs ir ilgą laiką gyveno žydų kilmės iš Gdansko (Danzig) kilęs pirklys Memelio tarybos narys, žymus labdarys ir mecenatas Julius Liudvikas Vyneris (Julius Liudwig Wiener, 1795–1862). J. L. Vyneris praturtėjo prekiaudamas augalų sėklomis ir visą savo turtą po mirties skyrė Memelio miesto bendruomenės poreikiams: bažnyčių ir sinagogų remontui, prieglaudų ir mokymo įstaigų statybai, vargšų maitinimui ir t.t. Už jo pinigus buvo pastatyta turgaus halė, nutiesta promenada į Tauralaukį. Vyneris palaidotas Miesto kapinėse (dabar Skulptūrų parkas).
Viešbutis ne kartą keitė savininkus, o 1915 m. pervadinamas į „Berliner Hof“.
Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, jis 1920–1923 m. buvo administruojamas Prancūzijos. 1921 m. šiame pastate įsikūrė Lietuvos spaudos leidimo ir prekybos bendrovė „Rytas“ (likviduota 1939 m.), turėjusi ir savo to paties pavadinimo viešbutį. Manoma, kad būtent jame 1923 m. trumpai gyveno Antanas Smetona, būdamas Lietuvos Vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu Klaipėdos kraštui, kai derėjosi su Prancūzijos prefektu Petisne, bei kiti Lietuvos pareigūnai.
Bendrovėje dirbo Adomas Brakas, Viktoras Gailius, Jokūbas Stikliorius, Ieva Simonaitytė.
Bendrovė išleido 180 knygų Mažajai Lietuvai ir apie 200 knygų Didžiajai Lietuvai. Taip pat leido laikraščius „Lietuvos keleivis“ (1924–1939 m.), „Klaipėdos žinios“ (1924–1926 m.), „Darbininkų balsas“ (1931–1933 m., 1935–1939 m.), „Vakarai“ (1936–1938 m.), „Baltischer Beobachter“ (1936–1939 m.), žurnalą „Pagalba“ (1923–1932 m.) ir kt. leidinius. „Ryto“ bendrovė 1920–1923 m. leido lietuvių tautinio sąjūdžio laikraštį „Prūsų lietuvių balsą“ (1919–1923). I. Simonaitytė dirbo „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje 1922 m. Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos I. Simonaitytė ir toliau dirbo redakcijoje, tik jau eidama laikraščio redaktorės pareigas iki 1924 metų.
Bendrovės „Rytas“ leidiniuose bendradarbiavo ir daugybė rašytojų.
Balys Sruoga (1896–1947) filosofijos daktaras, simbolistinės poezijos kūrėjas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros kritikas, tautosakos tyrinėtojas B. Sruogą su Klaipėda sieja trumpas gyvenimo tarpsnis. 1922 m. Klaipėdoje rašė libretą Stasio Šimkaus operai pagal J. Žiliaus–Jonilos poemėlę „Vestuvės“. 1923 m. Klaipėdoje „Ryto“ spaustuvėje buvo išleista B. Sruogos knyga „Dievų takais“. Nuo 1924 m. pavasario B. Sruoga pradėjo darbą Lietuvos vyriausybės steigiamo dienraščio „Klaipėdos žinios“ redakcijoje, pasidarė jo faktiškuoju redaktoriumi. Nemažai „Klaipėdos žiniose“ rašė ir pats B. Sruoga. Tai buvo publikacijos visuomeninio gyvenimo, meno temomis, paskelbė recenzijų, straipsnių apie rašytojus. 1924 m. rudenį B. Sruoga persikėlė į Kauną. Palaikė glaudžius ryšius su I. Šeiniumi.
Petras Tarasenka (1892–1962) – karininkas, archeologas muziejininkas, rašytojas. Klaipėdoje gyveno 1923–1926 metais. 1924–1925 m. aktyviai bendradarbiavo laikraštyje „Klaipėdos žinios“. Rašė straipsnius apie pamario archeologinius paminklus. Daug prisidėjo prie Istorijos ir archeologijos muziejaus įkūrimo Klaipėdoje 1925 m. („Klaipėdai reikalingas istorijos – archeologijos muziejus“, „Klaipėdos muziejaus draugija“, „Koks turi būti Klaipėdos miesto muziejus“). Įamžinant atminimą ant KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto pastato atidengta Petrui Tarasenkai skirta atminimo lenta.
Mikas Otonas Gudaitis (1880–1941) – žurnalistas, prozininkas, visuomenininkas. 1927–1929 m. „Lietuvos keleivio“ vyr. redaktorius. Savo lėšomis išspausdino istorinių, publicistinių veikalų ir grožinės kūrybos. 1920 m. išleistoje knygelėje „Apysakos iš Prūsų lietuvių gyvenimo“ publikuojamos 4 apysakaitės. Tai reikšmingiausia lietuvininkų knyga, išėjusi iki I. Simonaitytės talento brandos. 1925 m. Klaipėdoje išleista knygutė „Lietuva 1917 metais. Kelionės po Lietuvą vokiečių okupacijos metu“.
Gustavas Juozupaitis (slap. Sėjus) (1895–1954) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, ekonomistas, poetas. 1924–1926 m. redagavo dienraštį „Klaipėdos žinios“. 1924–1925 m. su J. Stikloriumi įkūrė ribotos atsakomybės bendrovę „Sargas“ įvairiai spaudai leisti ir leido nepopuliarų, Lietuvos vyriausybės politikai artimą laikraštį „Pajūrio sargas“, 1939 m. lietuviškos krypties laikraščio „Baltischer Beobachter“ redaktorius. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos proga parašė eilėraščių, juos spausdino daugiausia Mažosios Lietuvos laikraščiuose „Prūsų Lietuvos savaitraštis“, „Prūsų lietuvių balsas“, „Rytojus“ ir „Nauja lietuviška ceitunga“, kalendoriuose. Visi paskelbti eilėraščiai lyriški, patriotiški, kai kurie galėtų būti dainuojami.
Butkų Juzė (tikr. Pavardė Juozas Butkus) (1893–1947) – poetas, dramaturgas, vertėjas, pedagogas. Rašytojas Klaipėdoje gyveno ir dirbo su pertraukomis. Prieškaryje Klaipėdos lietuvių gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą ir dirbo „Klaipėdos žiniose“, kur paskelbė savo eilėraščių, grožinių kūrinių, po kelerių metų dirbo korektoriumi „Ryto“ spaustuvėje, 1931 m. redagavo „Darbininkų balsą“, bet po kelių metų, tautininkams paėmus „Ryto“ spaustuvę, iš darbų buvo atleistas. Įamžinant atminimą Klaipėdoje jo vardu pavadinta gatvė, atidengtas bareljefas ant S. Nėries ir Butkų Juzės gatvių sankirtoje stovinčio pastato sienos.
1925 m. pastate veikė „Elta“ telegrafo agentūra.
Tais pačiais 1925 m. šiame pastate buvo įsikūręs ir žydų liaudies bankas, veikęs kaip kredito kooperatyvas, kurio kapitalas buvo sudaromas iš narių pajamų. Tuomet vokiečių dominuojamoje Klaipėdos pramonėje ir prekyboje Žydų liaudies bankas padėjo sustiprinti Lietuvos kapitalo vaidmenį, Žydų liaudies bankas, teikdamas nedideles paskolas, siekė sutelkti apie save vietos ir Klaipėdos krašte norinčius investuoti Lietuvos žydus – smulkesnius pirklius ir amatininkus. Nors Liaudies bankas buvo įkurtas žydų verslo bei žmonių kasdieniams poreikiams tenkinti, tačiau narystė jame nebuvo ribojama tautiniu pagrindu. Bankas veikė labai sėkmingai, plačiai naudojosi kitų bankų paskolomis. Veiklą bankas nutraukė 1939 m. dėl politinių priežasčių, perkeldamas ją į nepriklausomą Lietuvos dalį. Įdomu pažymėti, kad liaudies bankai užsiėmė ne tik jiems būdinga finansine kreditine veikla. Savo nariams ji teikė daug kitų paslaugų – nuo juridinių konsultacijų iki lietuvių kalbos mokymo kursų, taip pat aprūpindavo savo narius sąskaitybos knygomis, kitais dokumentais, leido įvairią spaudą, net vykdė ekonominius tyrimus, turėjo stipendijų fondą amatininkams rengti bei jų kvalifikacijai kelti. Iš viso Lietuvoje būta apie 40 tokių bankų.
Pastate taip pat buvo nuomojami butai ir įrengti įvairių paslaugų teikimo kabinetai. Jame gyveno ir dirbo kirpėjas, odontologas, siuvėjas. Čia dirbo muitinės tarpininkai, veikė Memelio tekstilės fabriko firminė parduotuvė, batų parduotuvė, radijo aparatų taisykla, trąšų įmonės kontora. Adresų knygose 1920–1939 m. aptinkamos lietuviškos, vokiškos ir žydiškos pavardės.
1935 m. čia dirbo Čekijos ir Slovakijos garbės konsulas.
Pavadinimą keitė ne tik viešbučiai, bet ir jiems priklausę restoranai. Tarpukariu veikė restoranas „Britisch Tunnel“, o Antrojo pasaulinio karo metais restoranas vadinosi „Berliner Tunnel“.
Pastatas pokariu perstatytas. Jo fasadas pakeistas, suvienodintas atskirų pastato dalių aukštingumas, atsisakyta centrinės pastato dalies dekoro, pristatyti balkonai.
Po Nepriklausomybės pirmame pastato aukšte veikė kavinė ir sporto prekių parduotuvė. 2011 m. jame įsikūrė gintaro dirbinių galerija – parduotuvė „Amber Queen“, o 2013 m. atidarytas ir privatus Gintaro muziejus.

Parengė: Laurencija Budrytė-Ausiejienė, 2016
Papildė: Jurga Bardauskienė, 2017; Rasa Miuller, 2020