Vanagų evangelikų liuteronų kapinės

Kapinėse palaidota keletas garbių Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigų: didelę įtaką Ievos Simonaitytės kaip asmenybės ugdymui(si) turėjęs Emilis Bleiveisas (Emil Bleiweiss) https://www.mle.lt/straipsniai/emil-rudolf-hugo-bleiweiss, misionierius Kristupas Lokys https://www.mle.lt/straipsniai/kristupas-lokys, daug nusipelnęs lietuvybės išlaikymui ir ugdymui, o per bičiulio ir tarno, misijos mokytojo Stefano Khariya‘o Samado, kurį buvo atsivežęs į Lietuvą iš misijos Indijoje, reportažus Indijos spaudoje su lietuvininkų kraštu ir jų gyvenimu supažindino ir Indijos visuomenę.

Tilžės fotografas Hermanas Steinvenderis (Hermann Steinwender) išleido visą seriją populiarumo susilaukusių atvirukų su misionieriumi Kristupu Lokiu ir svečiu iš Indijos. Ne veltui ant jo antkapinio paminklo – masyvaus Adomo Brako https://www.mle.lt/straipsniai/adomas-brakas sukurto kryžiaus − puikuojasi įrašas „Daug dirbęs evangel. bažnyčios, pasiuntinystės ir savo brolių lietuvių gerui“.

Prabėgus sunkiems Pirmojo pasaulinio karo metams, Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Kunigas K. Lokys nedvejodamas pareiškė, jog parapija turi būti lietuviška. Namuose su šeimyna jisai kalbėjosi tik gimtąja kalba (negirdėtas dalykas Mažosios Lietuvos kunigų praktikoje!), nusifotografavo kartu su parapijos lietuvininkų kultūros draugijos „Eglė“, kurios sekretore tapo būsimoji rašytoja I. Simonaitytė, nariais, jo dukra vėliau tapo šaule. Pats dar 1921 m. įstojo į knygų leidimo draugiją „Rytas“, bendradarbiavo laikraščiuose „Prūsų lietuvininkų balsas“, „Pagalba“, „Keleivis“, kur daugiausia rašė apie Indiją, misijų veiklą. Vokietininkai, net pats Klaipėdos krašto generalinis superintendentas ne kartą jį skundė Karaliaučiaus ir Berlyno konsistorijoms, siūlė atleisti iš pareigų, bet išgirdę tai parapijiečiai subruzdavo, ir bažnytinė vyresnybė palikdavo kunigą ramybėje.

Šiose kapinėse palaidoti ir I. Simonaitytės giminės – dėdė iš mamos pusės Jokūbas Simonaitis, kuriam krikštas neseniai atnaujintas, yra ir jos motinos Etmės Budrienės kenotafas, Dūdjonių šeimos, užauginusios taip pat nesantuokinę I. Simonaitytės pusseserę Mariją, ir kt.

Čia palaidotas ir šviesuolis iš Dėglių kaimo (Šilutės rajone) Martynas Kavolis https://www.mle.lt/straipsniai/martynas-kavolis, kuris ne tik Domui Kaunui kažkada perdavė daug liuteroniškų knygų, įvairių spaudinių, bet ir nuotraukų. Jis fotografavo net nuo 1912 m., todėl jo nuotraukos – tarsi Klaipėdos krašto kronika. Nuotraukose nemažai fiksuota ir Vanaguose veikusios organizacijos „Eglė“ akimirkų, taip pat ir Ieva Simonaitytė jaunystėje. Jis turėjo daug protestantiškos literatūros, daug to meto lietuviškos periodinės spaudos komplektų. Martynas Kavolis buvo ir „Eglės“ draugijos sekretorius, pakviestas Ievos Simonaitytės, ir pirmininko pavaduotojas, kartu su draugijos nariais įkūrė biblioteką, statė mėgėjiškus spektaklius, rengė koncertus, ekskursijas po Klaipėdos kraštą ir Didžiąją Lietuvą, draugavo su rašytoja visą gyvenimą.

Deja, šiose kapinaitėse nerasime Tilžės akto signataro, spaudos darbuotojo, poeto, politinio ir visuomenės veikėjo iš Vanagų kilusio Jurgio Arnašiaus https://www.mle.lt/straipsniai/jurgis-arnasius kapo. Jo tėvų šeimos buvusios sodybos vieta – priešais kapinaites, dykvietėje, kur dar nuo sovietmečio stūkso vandens bokštas.