Tvenkinys

Talentingai suprojektuotas parkas pasižymi didele vaizdų ir nuotaikų įvairove: meistriškai išvedžioti takai, aikštelėse įrengti gėlynai ir natūralaus miško lopinėliai, kad pro juos matytųsi  jūra bei tvenkinys.

Anksčiau į šiaurės rytus nuo rūmų ir į rytus nuo Didžiojo parterio, tebuvo kemsynais apaugusios pelkės, gūdus miškas. Grafų užsakymu šioje vietoje planuota kasti viso hektaro dydžio ežerą. Sutrukdė nelygus reljefas. 6,5 m aukštyje virš jūros lygio atrastas gausiai trykštantis šaltinis. Šis atradimas paskatino suformuoti mažesnį pailgą tvenkinį su salele ir krantus jungiančiais tilteliais, apsuptą medžių ir augalijos. Iškastas gruntas panaudotas būsimo dvaro pylimui, o puveninga ir derlinga žemė – skurdžios smėlingos žemės atgaivinimui ir sodo kūrimui. Molis ir puveninga žemė, sumaišyta su smėliu, leido formuoti skirtingus įvairių augalijos rūšių masyvus. Nuo rūmų nutolusiose dalyse paliktas nepaliestas miškas su skirtingomis 35–40 m aukščio pušų rūšimis. O artėjant prie gyvenamų dalių, medžiai retinti, darytos proskynos, laukymės su kadagiais ir kalnine pušimi, su paprastuoju šermukšniu ir popieržieviu beržu, pamažu įvedant svetimžemius augalus: tujas, maumedžius, klevus, baltąsias tuopas, gudobeles, įvairius gyvatvorių krūmus.

Slėpiningais takeliais, vinguriuojančiais palei tvenkinį, gėrėdamiesi vandens paukščiais ir augalija, išeiname į centrinį taką. Jis jungia pagrindinį įėjimą į parką su Didžiuoju parteriu ir rūmais.

Priekyje į šiaurės rytus, laukia kitas objektas – skulptūra „Eglė žalčių karalienė“.

Parengta 2025 m.