Skulptūra „Jūratė ir Kastytis“

Fontano skulptūra „Jūratė ir Kastytis“ (skulptorė Nijolė Gaigalaitė), įkurdinta J. Basanavičiaus gatvės gale, kairėje, prie pėsčiųjų tilto į jūrą. Simboliška, kad nuo „Jūratės ir Kastyčio“ skvero prasideda poilsiautojų ir palangiškių pamėgta promenada, gavusi Meilės alėjos pavadinimą.

Legendą apie žvejo ir dievaitės tragišką meilę beveik prieš 180 metų aprašė Liudvikas Adomas Jucevičius, o pagal jį mūsų dainius Maironis (1862–1932) sukūrė baladę „Jūratė ir Kastytis“.

Rašytojas, publicistas, etnografas, archeologas L. A. Jucevičius (1813–1846) iš Palangos apylinkių gyventojų girdėtą legendą užrašė ir paskelbė 1842 m. išleistoje knygoje „Žemaičių žemės atsiminimai“. Kūrinys parašytas lenkų kalba, autorius pasirašė pseudonimu – „Liudvikas iš Pakėvio“. Legendos originalaus siužeto finalas skiriasi nuo Maironio baladės.

Kastytis gyvenęs Palangos apylinkėje prie Šventosios upės žiočių, iš ten eidavo į Baltiją gaudyti dievaitės Jūratės globotinių – jūros žuvelių. Jūratė piktinosi tokia nedorybe, juk ji pati tik retkarčiais suvalganti vieną skanėsto – plekšnės – pusę, o kitą pusę paleidžianti atgal jūron.

Nutarė susitikti su įžūliu žveju ir jį nubausti. Tačiau atsitiko netikėta – vos pamačiusi žveją, jūros valdovė jį pamilo ir pati pasiūlė sandorį: „Jei pasižadėsi mane mylėti – mano glėby rasi laimę. Jei paniekinsi valdovės Jūratės meilę, tai tik vieną dainelę uždainuosiu, ir žūsi amžinai – rinkis“.

Kastytis taip pat iš pirmo žvilgsnio pamilo Jūratę ir pasirinko meilę.

Meilužiai slapta susitikinėdavo ant kalnelio, Šventosios kranto pušynėlyje, tačiau sakoma, kad meilės, kaip ir ylos maiše, nuo svetimų akių nepaslėpsi. Praamžis, sužinojęs apie nekaltybę praradusios dievaitės ir mirtingojo meilę, įširdo. Pykčio priepuolyje nužudė Jūratę, sudaužė jos gintaro rūmus. Kastytį grandinėmis prirakino prie jūros dugno, priešais padėjo Jūratės palaikus ir taip pasmerkė jį amžiams liūdėti be teisės numirti ir išsivaduoti iš kančių. Dejonės, sklindančios audros metu – tai gedinčio Kastyčio aimanos.

Legenda atkartota granite. Jauna skulptorė N. Gaigalaitė 1958 m. sumanė Maironio lyrišką baladę iškalti. Skulptūrą kūrė Palangai, net nežinodama vietos, kur ji galėtų stovėti. Jūratę pozavo autorės kurso draugės giminaitė, vardu Gailutė. Kastytį pozavo keli asmenys. Vienas jų – profesionalus pozuotojas Vilniuje, o torsui ir veidui autorė pasirinko Palangos gelbėjimo stoties darbuotoją-narą. Nijolė Gaigalaitė ją išgarsinusį kūrinį baigė 1959 m. 1961 m. užbaigtas rengti skveras ir atidengta skulptūra. „Jūratė ir Kastytis“ tapo tikra miesto savastimi, savotišku kurorto talismanu. Architektas Alfredas Paulauskas sėkmingai išsprendė gamtos ir urbanizuotos teritorijos suderinamumą. Skulptūros baseinas neturėjo griežto geometrinio kontūro, kaip ir jūra. Fontano architektas nenumatė – pietų saulė metė įsimylėjėlių šešėlį ant ramaus baseino vandens paviršiaus, taip meilės akto atsikartojimas sustiprino įspūdį. Fontaną apie 1965 m. projektavo Palangos vyr. architektas Albinas Čepys. Tai buvo pirmasis fontanas Palangoje ir vienintelis iki pat 1972-ųjų. Tad šiame skvere galima pailsėti ir pamąstyti, kas nutinka, kai gamtoje ar gyvenime susitinka dvi skirtingos stichijos, kiek jos atneša įkvėpimo, o kiek griaunančios jėgos.

Parengta 2022 m.