Šiltųjų maudyklių pastatas

1933 metais iliustruotas tarpukario Lietuvos kurortų žurnalas Baltijos pliažas pacitavo Palangos miesto burmistrą J. Šliūpą ir atkreipė dėmesį, kad Palanga yra ne tiek kurortas, kiek „sveikykla“. Pats J. Šliūpas Palangai linkėjo kuo geriausios ateities ir brėžė aiškią kurorto viziją: „Aš tvirtai tikiu, kad Palangos sveikykla pasidarys geriausia visoje Europoje – Lietuvos pažiba“.

Palangos kaip kurortinės vietovės plėtrai ypač svarbus grafų Tiškevičių giminės vaidmuo: jie išvystė poilsio ir paplūdimių infrastruktūrą, inicijavo kultūrinių ir sveikatinimosi įstaigų kūrimą. Palangos kurorto modernizavimosi istorijoje išskirtinė vieta teko šiltosioms maudyklėms. Pirmosios šiltų ir šaltų vonių maudyklės XIX amžiaus pradžioje veikė Palangos progimnazijos patalpose, o tarpukariu veikdavo kaip papildomos tik vasarą.

Grafas Feliksas Tiškevičius, įvertinęs gamtines gydomąsias Palangos kurorto savybes, XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje pagal šveicariškų vilų stilių pastatė specializuotą medinį šiltųjų maudyklių pastatą Kęstučio gatvėje. Jame įrengtos pašiltinto jūros vandens, mineralinės ir gydomųjų žolių vonios, buvo atliekamos įvairios gydymo procedūros. Išaugus poilsiautojų skaičiui ir jų poreikiams, statinys kelis kartus rekonstruotas. 1910–1912 metais pristatyti du korpusai – rytinis ir vakarinis. Po rekonstrukcijos maudyklėse buvo įrengtos 24 vonios: šešios – pirmos klasės, keturiolika – antros klasės, keturios – trečios klasės. Po Pirmojo pasaulinio karo grafai Tiškevičiai maudyklių pastatą pardavė. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, šiltųjų maudyklių pastatas nacionalizuotas; šiuo metu jis yra privati nuosavybė.

2004 metais pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 28576).

Parengta 2025 m.