Paminklas „Už laisvę žuvusiems“

Paminklas skirtas žuvusiems per 1923 metų Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinę operaciją, vadintą sukilimu. Ją vykdė iš Lietuvos kariuomenės karių ir karininkų bei Šaulių sąjungos narių ir savanorių suformuota Ypatingo paskyrimo rinktinė – beveik 1,1 tūkst. žmonių junginys. Karinei operacijai vadovavo kontržvalgybininkas Jonas Polovinskas Budrys (1889 Kaune – 1964 Niujorke). Žuvo 12 lietuvių: leitenantas Viktoras Burokevičius, kapitonas Eduardas Noreika, eilinis Jonas Petkus, eilinis Jonas Simonavičius, eilinis Povilas Trinkūnas, eilinis Adolfas Viliūnas, karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis, milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas, šaulys Algirdas Jesaitis, šaulys Flioras Lukšys, šaulys Jonas Pleškys, šaulys Antanas Ubavičius. Operacijos metu žuvo ir trys civiliai Klaipėdos miesto gyventojai.

Iškilmingos žuvusiųjų laidotuvės Klaipėdos senosiose miesto kapinėse  vyko 1923 m. sausio 20 d. Bendrame kape buvo palaidoti žuvę šauliai A. Jesaitis, F. Lukšys, šaulys Jonas Pleškys, A. Ubavičius. Kiti žuvę sukilėliai buvo išgabenti iš Klaipėdos ir palaidoti Kėdainiuose. Vasario 8 d. Klaipėdoje buvo palaidotas dėl ligos miręs nežinomas sukilėlis. Vasario 22 d. šalia sukilėlių buvo palaidotas A. Martus (Martusevičius). Apie 1926 m. A. Ubavičiaus palaikai perkelti į Tirkšlius.

Paminklas atidengtas ir pašventintas 1925 metų rugsėjo 27 dieną, kai Klaipėdoje buvo švenčiama Šaulių diena. Paminklo projekto autorius – Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, pedagogas, dailininkas Adomas Brakas (1886-1952). Paminklui buvo panaudotas nuo senosios Vokietijos-Rusijos imperijos sienos Nemirsetoje atvežtas keturkampis granitinis pasienio stulpas. Ant stulpo buvo iškaltas Vyčio kryžius, užrašas „Už laisvę žuvusiems, 1923 m.“, „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“ ir L.Š.S. XX skyrius 1925 m.”.

Į paminklą buvo pasikėsinta 1934 m. rugsėjo 9-osios išvakarėse, kai visoje Lietuvoje ir Klaipėdoje turėjo būti minimas Antano Smetonos 60-metis, chuliganai išrovė prie paminklo augusias gėles, bandė išversti ir patį paminklą. Tai buvo provokiškų jėgų atsakas į sprendimą ant Borusijos paminklo postamento pasodinti gėles.

1958 m. buvo uždarytos senosios miesto kapinės. Paminklą išgelbėti padėjo tuometė Kraštotyros muziejaus direktorė Marija Balčiūnaitė-Radavičienė, kuri dėl jo kreipėsi į  paminklosaugos institucijas Vilniuje. 1969 m. kapui ir paminklui buvo suteiktas respublikinės reikšmės istorinio paminklo statusas. 1971 m. buvo panaikintas užrašas „LŠS XX rinktinė“, metalinių tvorelių antgaliai su Gediminaičių stulpų simbolika pakeista kitokiais, panašiais į Neptūno trišakį. 1977 m. Miesto kapinių vietoje pradėjus kurti Skulptūrų parką paminklas paliktas savo vietoje.

Po Nepriklausomybės atkūrimo paminklas restauruotas ir atgavo pirmykštę išvaizdą. Prie paminklo kasmet sausio 15 dieną vyksta žuvusiųjų pagerbimas.

Rugsėjo mėnesį šalia paminklo „Už laisvę žuvusiems“ perlaidoti iš Čikagos atgabenti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos organizatoriaus, Klaipėdos krašto gubernatoriaus, diplomato Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikai. R. Kašubaitė, vėliau tapusi J. Budrio žmona, 1922–1923 m. sandūroje dirbo Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje, Kontržvalgų dalyje. J. Budrio ir žmonos palaikai Čikagoje šešis dešimtmečius ilsėjosi Tautinėse lietuvių kapinėse. Čikagos bendruomenė juos pagerbdavo kasmet sausio mėnesį minint „Klaipėdos krašto atvadavimo šventę“. Dalies pelenų perlaidojimą, gavus J. ir R. Budrių artimųjų sutikimus, organizavo Lietuvos Ministrės Pirmininkės potvarkiu sudaryta darbo grupė, Vyriausybės kanceliarija ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Perlaidojime dalyvavo ir Budrių šeimos nariai bei artimieji. Taip esą, išpildytas Budrio noras būti palaidotam laisvoje Lietuvoje.

Specialiai J. Budrio laidotuvėms neveikiančių kapinių statusas laikinai buvo pakeistas į riboto naudojimo.

Parengta 2014 m., papildyta 2024 m.