Palangos miesto elektrinės pastatas

Ne tik dabar, bet ir smetoniškuoju periodu Lietuva buvo patekusi į elektros krizės gniaužtus. Ilgai kentėjusi elektros stygių ir brangumą, tarpukario Lietuvos Vyriausybė ėmėsi aktyviai veikti tik baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui.

Apie 1926 metus iš miesto valdybos buvo gautas leidimas statyti elektrinės stotį, kuri pasitarnautų didžiajai daliai Palangos gyventojų. XX amžiaus 3 dešimtmetyje Jono Basanavičiaus gatvėje buvo pastatyta Palangos miesto elektrinė. Iš raudonų plytų pastatytas 10 m ilgio ir 5 m pločio pastatas (tarp restoranų „1925“ ir „Molinis ąsotis“) buvo vienaaukštis, su arkiniais langais ir durimis. Elektrinės savininkė žydė Eta (Jette) Libaitė-Gutmanienė įsigijo vokišką 70 arklio jėgų galingumo variklį, varomą gazoliu, ir 45 kilovatų galingumo generatorių, todėl elektrinė veikė visu pajėgumu. Joje dirbo vedėjas ir du elektros monteriai.

Palangos mieste užsižiebė apie 20 lempų, kurios apšvietė Vytauto, Jūratės, J. Basanavičiaus, Birutės alėjos, Simono Daukanto ir Kretingos gatves. Elektros stulpai stovėjo gana retai, tačiau tik ant kas penkto kabojo lemputės, tad galima įsivaizduoti, kaip menkai buvo apšviesta miesto centrinė dalis. Palangiškiai ir džiaugėsi, ir piktinosi, nes elektrinė miesto centre skleidė triukšmingą garsą.

Burmistras J. Šliūpas susiderėjo su E. Libaitė-Gutmaniene dėl elektros įkainių ir išrūpino palangiškiams pigesnį elektros tiekimą. Vos tik tapęs Palangos burmistru jis buvo numatęs savivaldybei įsigyti privačiose rankose buvusią elektrinę, tačiau savininkė E. Libaitė-Gutmanienė už 37 000 litų ją pardavė tik 1937 metais. 1940 metais elektrinė perėjo komunalinio ūkio žinion.

Parengta 2025 m.