Padievaičio piliakalnis

Kiek į pietus nuo Kvėdarnos miestelio, Jūros upės kairiajame krante, randasi Padievaičio piliakalnis, kuris pasiekiamas Kvėdarnoje, prieš pat bažnyčią pasukus į kairę Piliakalnio gatve link Padievaičio ir pavažiavus 1,7 km.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIV a. Tai didelio archeologinio komplekso centrinė vieta. Be paties piliakalnio kompleksą sudaro į šiaurę nuo jo suformuotas įtvirtintas papilys, iš visų pusių piliakalnį ir papilį juosianti papėdės gyvenvietė, į pietus nuo piliakalnio, kitapus Vėžos (Druskio) upelio, dunksantis mitologinis akmuo, vadinamas Velnio Sostu. Ilgą laiką akmuo ir jo lokacija sieta su pagonių šventvietės vieta. Akmens teritorijoje archeologinius tyrimus atlikęs dr. Vykintas Vaitkevičius iškėlė hipotezę, kad šventvietė ir ritualinis akmuo galėjo būti šlaito viršuje, bet per kelis šimtmečius akmuo natūraliai nuslinko į apačią. Profesoriaus nuomone, akmenį neabejotinai galima laikyti seniausia Lietuvoje žinoma kėde, kuri skirta svarbiam asmeniui, galbūt žyniui ar vadui. Jei šis faktas pasitvirtintų, Kvėdarnoje galima rasti ne tik Gedimino pilies vietą, bet ir Gedimino sostą, kadangi Piliakalnyje lokalizuojama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) pilis, čia pastatyta greičiausiai XIII a. pabaigoje, siekiant apsaugoti kraštą nuo regione įsigalinčio Ordino. Manoma, kad čia valdant didžiajam kunigaikščiui Vyteniui (1295–1316) gyveno ir Žemaitiją gynė jo brolis Gediminas, kurio vardu ir buvo pavadinta pilis. 1329 m. žiemą didžiulio žygio į Medvėgalį metu kryžiuočiai Gedimino pilį sunaikino ir nuo to laiko istorinių duomenų apie ją nebėra.

Parengta 2022 m.