Namas, kuriame ilsėjosi Adomas Mickevičius

ADOMAS MICKEVIČIUS (1798–1855) – poetas, dramaturgas. Jis gimė Zavosoje, prie Naugarduko, dabartinėje Baltarusijoje, tačiau anuomet tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija. Mokėsi Naugarduke, vėliau studijavo Vilniaus universitete, kur aktyviai įsitraukė į patriotinius sambūrius (pvz., Filomatų draugiją). Jo kūryba įtraukta į Europos literatūrinį aukso fondą. Kūriniai skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą.

Lenkų istoriografijoje aptinkami keli Mickevičiaus lankymosi Palangoje epizodai (galimai 1821 ir 1823 metais), tačiau rašytojo korespondencijoje tikrai fiksuota, kad jis Palangoje lankėsi 1824 metų liepos mėnesį. Tai patvirtina jo pateiktas prašymas Vilniaus imperatoriškojo universiteto rektoriui Josefui Twardowskiui, kuriame jis nurodė ketinantis vykti atostogų keturioms savaitėms: „Važiuoju į Palangą!“ Ši kelionė į Lietuvos pajūrį buvo reikšminga ne tik Mickevičiaus biografijoje, bet ir kultūrine prasme – tai vienas iš retų žinomų atvejų, kai poetas lankėsi prie Baltijos jūros.

Siekdama įamžinti šį apsilankymą, apie 1907 metus Palangos fotografė Paulina Mongirdaitė išleido proginį atviruką, kuriame pavaizduota Tuhanovičių vila (dabar – Vytauto g. 35). Manoma, kad būtent ši vila buvo laikinas Adomo Mickevičiaus prieglobstis Palangoje. Atviruke matyti tai, kas vėliau buvo užfiksuota ir tarpukario spaudoje – vilos fasade buvo įamžintas poeto apsilankymas: pastogės kampe stovėjo nedidelis Mickevičiaus biustas. Spėjama, kad šis biustas dingo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai senasis medinis, nendrėmis dengtas namas buvo nugriautas, o jo vietoje pastatytas kino teatras.

2024 metais, minint poeto viešnagės Palangoje 200-ąsias metines, ant dabartinio pastato atidengta memorialinė lenta. Ji skirta pagerbti pasaulinio garso lietuvių ir lenkų poetą, dramaturgą, publicistą bei visuomenės veikėją Adomą Mickevičių, kurio apsilankymas kurorte tapo neatsiejama Palangos kultūrinės atminties dalimi.

XIX a. Palangą valdžiusi grafų Tiškevičių giminė taip pat nepamiršo poeto: kurdama kurortą, ji naujai statomoms viloms suteikė Mickevičiaus kūrinių herojų vardus – „Aldona“ ir „Gražina“. 1828 m. išleistoje poemoje „Konradas Valenrodas“ pasakojęs apie lietuvių ir prūsų žygius, Mickevičius Vaidilutės lūpomis prabilo apie Lietuvos pajūrio vietas:

„[…] palei krantus Palangos,

Ten, kur griausdama baltomis krūtimis dūžta jūra

Ir iš smėlio putotos gerklės išsrūva upokšnis“.

Nors rašė lenkų kalba, Mickevičius visą gyvenimą laikė Lietuvą savo dvasine tėvyne. Jo kūryboje Lietuva vaizduojama kaip romantizuota, prarasta, bet brangi žemė, kupina gamtos grožio, tautos papročių, legendų.

Parengta 2025 m.