Lietuvininkų parkas

Lietuvininkų parkas, įkurtas visai netoli knygotyrininko profesoriaus Domo Kauno tėvų sodybos – tai ąžuolų giraitė su vardiniais ąžuolais žymesniems krašto lietuvininkams atminti: Jurgiui Bretkūnui, Martynui Reisgiui, Jurgiui Reisgiui, Martynui Jankui, Adomui Brakui, Erdmonui Simonaičiui, Endriui Karaliui, laikomam I. Simonaitytės romano „Vilius Karalius“ prototipu, Jurgiui Plonaičiui, Ievai Simonaitytei ir kt. Valstybės šimtmečio proga (2018) šalia iš ąžuolų pasodinta „Laiko spiralė“ su dar daugiau vardinių ąžuoliukų. Visai netoliese – prie Agluonos upės – ir Klaipėdos universiteto istorikės dr. Silvos Pocytės tėvų sodyba.

Lietuvininkų parko sodinimo iniciatorius 1990 m. − Mažosios Lietuvos enciklopedijos rėmėjas, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ vienas steigėjų, pirmasis jos pirmininkas (1989–1999) Viktoras Petraitis. Plačiau apie šią asmenybę: https://www.mle.lt/straipsniai/viktoras-petraitis.

Šalia įsikomponavęs ir Paminklas lietuvininkams atminti (arka), kur pastatyti krikštai ne tik Klaipėdos krašto, bet ir kitos Mažosios Lietuvos dalies didiesiems: Martynui Mažvydui, Kristijonui Donelaičiui, Liudvikui Rėzai, kitiems kūrėjams, raštijos darbuotojams, taip pat ir Ievai Simonaitytei, ant kuriai skirto krikšto įrėžtas jos autobiografinio romano pavadinimo „O buvo taip…“ žodžiai. Vienas iš įdomiausių krikštų – gretimame Kantvainų kaime gyvenusio ir čia karčemą „Verdainė“ laikiusio Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Imanuelio Kanto prosenelio Richardo Kanto garbei. 2014 m., krikšto pastatymo proga, pasodinti keturi ąžuoliukai: Imanueliui Kantui, kurio 290-osios gimimo metinės tuo metu minėtos, Kristijonui Donelaičiui – jo 300-osioms gimimo metinėms, Spaudos atgavimo 110-osioms metinėms ir ketvirtas – visiems, susirinkusiems į šventę. Dėl Kanto kilmės įvairūs tyrėjai kiek ginčijasi, − jo protėviai iš tėvo pusės buvę škotai, prūsai, lietuviai ar kuršiai, tačiau jau nuo XVI amžiaus kaime šalia Agluonėnų gyvenę Kantvainiai (ar Kentvainiai). 1540 m. kaimo ūkių sąraše minimas Endrius Kantvainis, o XVII a. Minimas Kristupas Kantvainis. Domas Kaunas rašo, kad Richardas Kantvainis susitrumpinęs pavardę ir pasivadinęs Kantu. Jis vedė Verdainės karčemos savininko Lyberio dukrą Dorotėją ir po uošvio mirties ją paveldėjo, − taip Šilutės krašto kaimo pavadinimas persikėlė kartu su jos šeimininku į kaimą šalia Agluonėnų. Karčemose anais laikais buvo renkamasi ne tik pavalgyti ir išgerti, bet ir naujienų sužinoti, be to, žinoma, kad Richardas Kantas turėjęs namuose bibliją, o tai ne toks dažnas atvejis tuometiniame kaime. Biblija – tai raidė, žodis, kalba ir iš jos sklindanti dieviškoji šviesa ir išmintis, gimtąja kalba ugdžiusi ištisas kartas lietuvininkų.

Pasak kalbininko Jono Klimavičiaus, su šaknimi kant- yra žinoma nemažai lietuviškų asmenvardžių: Kantautas, Kantvainis, Kentvainis, kurių kilmė sietina su kęsti, kentėti, kantus (kantrus), pakantus, pakanta. Kantas – trumpinys iš lietuvių Kantautas, Kantminas. Vardai Kantenis, Kantvydas – yra lietuvių ir prūsų, Kantigirdas – sulietuvintas prūsų.

Šaltiniai:

• Nerija Putinaitė. (Ne)lietuvis Kantas. „Naujasis židinys / Aidai“. 2003, Nr. 7−8.

• Jonas Klimavičius. Keletas pastabų apie Kanto nelietuvišką kilmę. „Naujasis židinys / Aidai“. 2004, Nr. 3.