Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia

Bažnyčia įkurta XIII a., kai pilies kaimynystėje pradėjo burtis amatininkai ir pirkliai. Bažnyčia greičiausiai pastatyta pilies prieigose apie 1258 m., o vėliau perkelta į rytinę salos dalį. Per 1540 m. gaisrą ji nudegė, bet netrukus atstatyta. Toji nebuvo patvari: 1630 m. minima, kad jos vietoje pastatyti nauji maldos namai ir jiems taip pat suteiktas Jono evangelisto vardas. Nuo to laiko visos paskesnės bažnyčios, skirtos miestiečiams, vadintos šv. Jono vardu.
Bažnyčia buvo Klaipėdos uosto komplekso dalis. Bažnyčios bokštas buvo orientyras laivams ir tapo svarbiu kartografijos tašku.
Istorikui Johanui Zembrickiui Klaipėdos šv. Jono bažnyčios knygose pavyko rasti naujų faktų Simono Dacho biografijai. Giminės pradininku, matyt, reiktų laikyti 1533 m. Bachmano dvaro dovanojimo dokumentuose minėtą Benediktą Dachą. Poeto tėvas Simonas Dachas, valsčiaus ir pilies lietuvių kalbos vertėjas, bažnyčios knygoje apibūdintas kaip „gerbiamas ir kilnus“, apie 1622 m. vedė antrą kartą tokią Dorotheą (pirmosios žmonos vardas buvo Anna), todėl 1605 m. liepos 29 d. gimęs jaunasis Simonas turėjo išvykti. Jo sesuo Anna 1621 m. ištekėjo už batsiuvio Christopho Rielio. 1623 m. antroji vertėjo Simono Dacho žmona Dorothea pagimdė sūnų Johannesą. Simono Dacho tėvas mirė apie 1638–1640 metus. Spėjama, kad jis buvo palaidotas šalia bažnyčios.
2006 metais šalia Danės – kur nuo XVI amžiaus pabaigos iki 1706-ųjų stovėjo pirmasis šv. Jono bažnyčios pastatas – rasti 172 iškilių klaipėdiečių palaikai. Anksčiau šie palaikai buvo saugomi Klaipėdos universiteto pagalbinėse patalpose. 2012 m. jie be didelių iškilmių, pašventinus dviem liuteronų kunigams, buvo perkelti į Jono kalnelio požemius.
1678 m. gaisras vėl sunaikino miestiečių maldos namus. Kur po to laikytos pamaldos, nežinia, nes nauja bažnyčia išmūryta tik 1696-1706 m. jau kitoje vietoje – Turgaus gatvės gale. Ji buvo trinavė, 123 pėdų ilgio, 70 pėdų pločio. Bokštas pristatytas vėliau. Pastarajam numatytos bent kelios funkcijos: įmontuotas angliškas laikrodis miestiečiams rodė laiką, mušė valandas, juo, kaip stebėjimo aikštele, naudojosi gaisrininkai (aukštis 195 pėdos), viršūnėje įkeltas burlaivio formos vėjarodis liudijo vėjų kryptį. Tačiau svarbiausia – bokštas buvo iš toliausiai matomas orientyras žvejams ir į Klaipėdos uostą plaukiantiems prekeiviams. Kai 1802 m. įsisiautėjusi audra bokštą apgadino, uosto valdyba nedelsdama skyrė pinigų jo remontui. Bažnyčios interjere dominavo paauksuotas altorius, iš senųjų maldos namų perneštais medžio ornamentais puošta sakykla, keli vertingi paveikslai, tarp jų – klaipėdiečio istoriko, etnografo M. Praetorijaus portretas.
Per didįjį 1854 m. gaisrą bažnyčia labai nukentėjo – sudegė stogas, perdengimai, lubos. Minimaliai pagal architekto A. Stülerio projektą atstatyta per trejus metus. Po jų statinys liko trinavis, turėjo nedidelę apsidę. Vėliau šoniniai fasadai papuošti trikampiais frontonais (po penkis iš abiejų pusių), piliastrais – mažais bokšteliais. Bokštas, “išaugintas” iki 75 m aukščio, tapo pagrindiniu ir dominuojančiu miesto vertikaliu akcentu. Čia įkelti trys varpai, vėl įrengtas laikrodis, o vakarinėje plokštumoje virš durų pritvirtintas terakotinis Klaipėdoje gimusio XVII a. poeto S. Dacho bareljefas. Kaip ir fasadai, bokštas papuoštas dar aštuoniais smailiais bokšteliais. Tokiu būdu romaninio stiliaus maldos namai įgijo tipiškų neogotikos elementų.
Būtina pastebėti, jog įspūdingus maldos namus miestiečiams pasistatydinti padėjo pats Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV. Bažnyčią 1857 m. pašventinus, padovanojo jai vertingą dailininko A. Bouterwecko paveikslą “Kristus alyvų sodely”. Savo ruožtu statybininkai Magistrato nutarimu jos viduje, prie kolonos, pritvirtino lentelę su įrašu, bylojančiu, kad čia, Klaipėdoje, sunkiuoju laikotarpiu karališkoji šeima prieglobstį surado. Tiek paveikslas, tiek lentelė kabėjo iki pat 1945 m. pradžios.

Objektas pažymėtas jūrinio paveldo ženklu. Šiuo ženklu ženklinami su jūriniu paveldu susiję objektai – pastatai ir buvusių pastatų vietos, krantinės, takai, laivai ir kita. Taip siekiama pabrėžti Klaipėdos kaip jūrinio miesto išskirtinumą. Kartu išryškinamas ir Lietuvos kaip jūrinės valstybės veidas.

Parengė Daiva Nakrošienė, 2015