Kartenos piliakalnis

Kartenos piliakalnis su gyvenviete, vadinamas Pilimi, Pilale, Švedų kalnu, Lūžties kalnu yra rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Kartenos seniūnijoje, į pietus nuo Kartenos miestelio, Minijos kairiajame krante, Salantų regioniniame parke.

Piliakalnio ir papėdės gyvenvietės kompleksas datuojamas I tūkstantmečio viduriu – XIII a. Rašytiniuose šaltiniuose Kartena (Cartine) pirmąkart paminėta 1253 m. Manoma, kad Kartenos pilis buvo pastatyta apie VIII–X a. Ji stovėjusi ant piliakalnio, įrengto kairiame Minijos krante, Abakų kaimo žemėje, priešais miestelį esančios aukštumos kyšulyje, kurį patikimai saugo gamtinės kliūtys – Minijos slėnis ir gilios jo daubos. Piliakalnio gynybiniai įtvirtinimai ir geografinė-strateginė padėtis liudija, kad IX–XIII a. Kartena buvo svarbus senųjų šio krašto gyventojų kuršių istorinės Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras, vienijęs aplinkui gyvenusias bendruomenes. Šiai galingai tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį. Manoma, kad 1263 m. Kartenos pilis buvo sudeginta kryžiuočių.

Nuo Minijos pusės piliakalnio šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Viršutinė 6–7 m aukščio jų dalis labai stati, rūpestingai išlyginta. Pilies aikštelė yra ovalo plano, 45–50 m ilgio šiaurės–pietų kryptimi ir 40 m pločio per vidurį. Piliakalnio aikštelės pietiniame pakraštyje supiltas per 2 m aukščio gynybinis pylimas, kuriam įtvirtinti naudota žemė, akmenys ir rąstai. Ariamoje gyvenvietės dalyje randama angliukų, lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukių. Kartenos piliakalnis išsiskiria tuo, kad buvo labai kruopščiai įrengtas. Nustatyta, kad pilis buvusi stulpinės konstrukcijos.

Salantų regioniniame parke esantis Kartenos piliakalnio kompleksas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ne tik kaip istorinių, archeologinių vertybių turintis objektas, bet ir kaip mitologinis dėl jame išlikusio baltų mitologinio paveldo – mitų ir legendų, mitologinio akmens, vadinamo Laumės kūliu, stebuklingų galių turinčio Abakų, arba Kartenos lurdo, šaltinio versmės.

Kartenos piliakalnis apipintas įvairiais pasakojimais, padavimais ir legendomis. Viena legenda pasakoja, kad piliakalnį supylę su švedais ir rusais kariavę žemaičiai. Tų kovų metu atsiradęs ir Kartenos vardas. Esą, kartą žemaičių pulti vienu metu atskubėjo net dvi kariuomenės – švedų ir rusų. Nesutardami, kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, jie Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas vingyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenaa!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko ši vietovė vadinama Kartena.

Liūdną praeitį mena legenda apie Žemaičių karalių, kuris „galą gavęs su raitelių tuntu“ pakelėje tarp Kartenos ir Kretingos. Vidurnaktį „negyvi karžygiai išeina iš savo grabo ir mankštinasi kovoje. Kariai yra liepsnoti pavidalai, karalius būna baltai apsirengęs, jis raitas joja ant balto žirgo“. Kai laikrodis išmuša pirmą valandą nakties, kariai ir karalius vėl grįžta į savo kapus šaukdami: „Veikiai laikas išsipildys, kada mes vėl pareisime!“.

Viena legendų byloja, kad „ant kalno pas Karteną kitą kartą didelė pilis stovėjusi, kurioje žemaičių karalius turėjo savo buveinę. Pilį aplinkui juosė vandenys. Vandenyje laikėsi trys labai didelės žuvys. Šitos žuvys tarnavo žemaičių karaliui: jos taip sergėjo pilį, kad niekas prie jos negalėjo prisiartinti. Kada Žemaičių karalius dingo ir pilis nuskendo, vanduo nuseko ir netoli kalno susidarė prūdas, kuris dar šiandien ten matomas. Prūde dar šiandien viena iš žuvų užsilaiko“. Dar ir dabar galima išvysti žuvį, nakties metu išplaukiančią į vandens paviršių.

Parengta 2024 m.