Gintarų piliakalnis

Gintarų piliakalnis, kitaip Gintarų dvarvietė, vadinama Vyšnių kalnu, yra rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Gintaruose (Kartenos seniūnija), Minijos upės kairiajame krante.

Piliakalnis ir papėdės gyvenvietės apatinis sluoksnis datuojami I tūkstantmečiu, o dvarvietė ir papėdės gyvenvietės viršutinis sluoksnis priskiriami XVI a.–XVII a. vidurio Senosios Kartenos dvaro gyvenvietei.

Piliakalnio aikštelė trikampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 60 m ilgio, 50 m pločio. Šlaitai gana nuolaidūs, lėkšti, iki 20 m aukščio. 300 m į rytus plyti II–XIII a. Gintarų senkapis. Manoma, kad piliakalnis dėl lėkštų šlaitų priešų tapo nesunkiai įveikiamas, todėl bendruomenė jį apleido ir persikėlė gyventi į priešingą tos pačios aukštumos galą, gamtos labiau apsaugotą ir gynybai patogesnę vietą. Piliakalnį ir papėdės gyvenvietę apleidus, vietovėje ilgą laiką nebuvo gyvenama. Apie tai liudija virš priešistorinės papėdės gyvenvietės supustytas 10–12 cm storio smėlio sluoksnis. XV a. pab.–XVI a. pirmoje pusėje ant piliakalnio pastatyta pirmoji Kartenos dvaro sodyba. Statant vidinis pylimas buvo išgriautas ir nuskleistas, ant jo pastatyti rūmai. Dalis pylimo akmenų panaudota rūmų kiemui išgrįsti. Dvarą supo ant bevardžio upelio įrengti trys tvenkiniai, o ties santaka su Minija stovėjo vandens malūnas. Ant Vyšnių kalno stovėjęs dvaras ir šalia jo išaugęs kaimas XVI a. davė pradžią Kartenos miesteliui.

1988 m. Gintarų piliakalnis(dvarvietė) įrašytas į istorijos ir kultūros paminklų sąrašą kaip vietinės reikšmės archeologijos paminklas, 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, turinčiu archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį, o nuo 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Gintarų piliakalnis su Vyšnių dvarviete priklauso valstybės saugomai teritorijai – Salantų regioniniam parkui. Parko direkcijos rūpesčiu ant Vyšnių kalno 2001 m. buvo įrengta stambių riedulių juosiama Minijos slėnio apžvalgos aikštelė, kurios viduryje – stilizuoto kryžiaus pavidalo kultūros paminklo anotacinis ženklas, sukurtas karteniškio meistro Arvydo Klovos.

Vyšnių kalnas turtingas padavimais, kuriuos karteniškiai perduoda iš kartos į kartą. Vienas iš jų – apie čia buvusį didžiulį dvarą, nugrimzdusį į žemę. Toje vietoje išlikęs platus apskritas įdubimas, iš kurio urvais galima patekti į mūrinius požemius. Tik urvai – jau užgriuvę.

Kitas padavimas mena, kad švedams užpuolus dvarą, gražuolė pono duktė pasislėpė brangenybių rūsyje, kuriame liko gyva po rūmų griuvėsiais. Ją išvaduoti galima tik kartą kas 300 metų. Kartą, priartėjus išvadavimo laikui, ji prisisapnavusi ligotam žmogui ir mainais už sveikatos sugrąžinimą paprašė ją išvaduoti, tačiau šiam nepavyko pakelti visų išbandymų ir ištesėti žodžio.

Dvarvietės pavadinimas taip pat siejamas su padavimu. Kartenos dvaro ponas labai mėgo vyšnias ir pasodino didžiulį sodą. Švedams dvarą sudeginus, vyšnių sodas išliko ir kiekvieną pavasarį baltais žiedais papuošdavo kalvą. Dėl to dvarvietė buvusi pavadinta Vyšnių kalnu.

Pasakojama, kad ant Vyšnių kalno 1812 m. sušalo iš Rusijos besitraukianti Napoleono kariuomenė. Apylinkės gyventojai vengdavo vakarais ar naktį pro Vyšnių kalną eiti ar važiuoti, kadangi vėlai vakare ant kalvos pasirodydavo baidyklės, vaidendavosi šmėklos.

Parengta 2024 m.