Dujų fabrikas

Koordinatės: 55.716106 21.144320

Objekto adresas: Liepų gatvė 47, Klaipėda, Lietuva

Savivaldybė: Klaipėda

Iki XVII a. pabaigos Europoje jokio gatvių apšvietimo nebuvo. Klaipėdos gatvės vakarais taip pat skendėdavo tamsoje iki pat XIX a.
Tik XIX a. pradžioje, kai laikinai mieste apsigyveno Prūsijos karalius su šeima (1807–1808) pasirodė pirmieji gatvės žibintai, o nuo 1838 m. Klaipėdos gatvės jau buvo apšviečiamos nuolat.
Dujų fabrikas pastatytas siekiant pagerinti gatvių apšvietimą 1861 m. Tai pirmas didesnis pramoninis statinys, pastatytas miesto lėšomis (tam skirta 120 tūkst. talerių) po 1854 metais Klaipėdą nusiaubusio gaisro. Dujų fabriko projektą parengė ir statyboms vadovavo Karaliaučiaus dujų fabriko direktorius J. Hartmannas. Akmens anglis, iš kurių buvo gaminamos dujos, o taip pat koksas, derva nuo Dangės uosto buvo vežiojamos vežimais.
1861 metais fabriko kompleksą sudarė 14 skirtingo dydžio ir įvairių formų pastatų: garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugykla (gasholderis, 660 m³ talpos), dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai. Išvaizdesni namai – dujų saugykla, administracinis pastatas su butu direktoriui – grupuoti palei gatvę. Įėjimas į dujų fabriko teritoriją buvo iš dabartinės Liepų gatvės. Tuomet dujos buvo tiekiamos 386 viešiems bei 1086 privatiems degikliams. 1866–1867 m. pastatytas antras dujų rezervuaras.
1888 m. lapkričio 28 d. pirmąkart visą naktį pagrindinėse Klaipėdos gatvėse degė dujiniai žibintai (iki tol – tik maždaug iki vidurnakčio)
Dujų fabrikas buvo ne kartą rekonstruotas, o jo teritorija vis plėtėsi.
1897–1998 metais, siekiant reklamuoti ir viešinti dujų panaudojimo galimybes, prie senojo gasholderio buvo pastatytas priestatas, kuriame buvo įrengta pastovi ekspozicija ir pardavinėjami dujiniai prietaisai.
1900 m. buvo įsigytas spirito išgarintojas. Šiuo aparatu į dujas buvo primaišoma spirito, kad nesusidarytų ledas ir naftalinas.
Po 1892–1894 m. rekonstrukcijos dujos pradėtos tiekti valgio gaminimui viryklėms, šildymui bei pramonės įmonių reikmėms.
1902 m. buvo pastatytas vandens bokštas. Klaipėdos dujų ir vandentiekio įmonės buvo sujungtos į vieną komunalinių įmonių zoną.
1906 m. didžiausio dujų suvartojimo metu vakaro valandomis dujų nebeužteko, buvo nupirktas vandens dujų įrengimas. Tais pačiais metais buvo įsigytas amoniako gaminimo įrengimas, amonio salietros trąšų gamybai žemės ūkio poreikiams tenkinti. Katilų įrangai buvo pastatytas naujas 28m kaminas.
1907 m. dujų stoties ir vandentiekio darbininkams buvo įrengtas valgomasis, dušinės ir vonios. Taip pat pastatytas įrengimas pigaus limonado ir selterio gamybai.
1912 m. – pastatyta kontora, darbininkų valgykla, amoniako fabrikas.
1923 m. baigta tiesti siaurojo geležinkelio šaka ir anglys uoste buvo kraunamos tiesiog į siaurojo geležinkelio vagonus, gabenamos tramvajaus bėgiais iki siaurojo geležinkelio šakos ir iš čia garvežiais vežamos į dujų įmonę. Dujų įmonėje anglys kraunamos į apverčiamus vagonėlius ir važiuojamuoju tiltu padalinamos anglių sandėlyje.
Senasis gasholderis buvo perstatytas į administracijos namus, kuriuose sutilpo įvairių įmonių: dujų, vandentiekio, kanalizacijos ir elektros stoties administracijos aparatas. Čia dirbo ir tramvajaus su siaurais geležinkeliais administracija. Pastate buvo įrengtas administracijos biuras, direktoriaus kabinetas su prieškambariu, registratūra ir telefonų kambarys, taip pat kasa, buhalterija, laukiamasis kambarys, įmonių kontora ir kt. patalpos.
Statomi namai specialistams (išlikę: Liepų g. 49, 51)
1929 m. įmonė disponavo 43 km. ilgio vamzdynu ir turėjo 2693 vartotojus.
1936 m. fabriko kompleksą sudarė jau 28 statiniai.
Prieškariu dujų fabrike buvo pagaminama 5 mln. kub. m dujų per metus.
Karo metais fabrikas smarkiai apgriautas, sunaikintas vandens bokštas.
1946 metais į fabriko dujų saugyklas įkelti gyventojai.
Pokariu ilgai niokotas Klaipėdos dujų fabrikas galutinai buvo nugriautas 1972–1974 m., statant viešąją miesto pirtį.
1977 metais architektai buvo parengę gazholderių rekonstrukcijos projektą – tuomet ten ketinta įrengti alaus barą. Vėliau būta minčių dujų fabriko pastatus pritaikyti fotoateljė su laboratorijomis ir garso įrašų studijai. Bet abu sumanymai liko neįgyvendinti.
Gyventojai iškeldinti tik 1981 metais.
1996 metais kompleksas buvo įrašytas į Kultūros paveldo nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kompleksą sudaro 3 pastatai: raudonų plytų, dviejų aukštų su pastoge ir rūsiu, dengtas dvišlaičiu stogu buvęs administracinis pastatas su butu direktoriui ir dvi aštuoniakampio plano, raudonų plytų dujų saugyklos, kurios buvo naudotos dujų, kokso, smalos ir amoniakinio vandens gavybai.
Šiuo metu dujų fabriko pastatai priklauso senovinių automobilių entuziastui Augustinui Jankevičiui, žemė nuomojama iš valstybės. Žemė iki septynių metrų gylio buvo smarkiai užteršta toksiškomis medžiagomis ir sunkiaisiais metalais.
Komplekso atgaivinimu rūpinasi specialiai tam įsteigta VšĮ fondas „Augustus”. Buvusiame dujų rezervuare bus atidarytas senovinių automobilių muziejus.
Šis fabrikas davė pradžią miesto pramoninei zonai, nes greta vėliau iškilo vandentiekio įmonė, skerdykla. Tokia komunalinių įmonių bendrovė savo laiku buvo vienintelė Lietuvoje bei viena iš pirmųjų Baltijos šalyse.
Dujų fabrike, o vėliau ir Komunalinių Įmonių bendrovėje socialiniu požiūriu taip pat vyko progresas. Čia įvyko pirmasis Klaipėdoje darbininkų streikas (1923 m.). Buvo reikalaujama geresnių darbo sąlygų. Buvo įvesta 8 darbo valandų diena, įkurtas darbininkų paramos fondas.

Parengė Justina Smaliukaitė, 2015
Papildė Rasa Miuller, 2020

Susiję Maršrutai

No Images

Loading Maps