Dovilų mokyklos senieji pastatai

Nuo 1872 m. įvestas įstatymas dėl vokiečių kalbos įvedimo visose mokymo pakopose, tačiau Klaipėdos ir Šilutės apskrityse dėl dominuojančių lietuvininkų gyventojų, lietuvių kalba palikta kartu su vokiečių kalba. Dovilų mokykloje dirbo lietuvių kilmės mokytojai ir tai turėjo daug įtakos lietuviškumo išsaugojimui. Nuo XIX a. vidurio iki XX a. pradžios Dovilų mokykloje mokė Danielius Didžiuvaitis, Emilis Bruzdeilynas, lietuvių raštijos darbuotojas Vilhelmas Kučius, Adomas Grobštas, kuris, kilęs iš garsios lietuvininkų giminės Priekulės pusėje, labai gerai mokėjo ne tik vokiečių, bet ir anglų kalbas, turėjo didelę biblioteką ir rankraščių. Dauguma parapijinės mokyklos mokytojų buvo aktyvūs lietuvininkai. 1890−1901 m. Doviluose dirbo lietuvių raštijos propaguotojas Endrikis Endriulaitis. Jis iš vokiečių į lietuvių kalbą vertė pamokslų, giesmių tekstus, kartu su J. Šteinu išvertė 1895 m. Berlyne išleistą agendą (bažnytinių apeigų tvarkos knygą). E. Endrulaitis domėjosi krašto praeitimi, buvo Prūsijos senovės draugijos narys, bendradarbiavo lietuviškoje periodikoje („Lietuviška ceitunga“, „Svetys“, „Keleivis“, „Nusidavimai“), prisidėjo prie lietuviškų kalendorių leidimo.

XX a. pradžioje mokykloje dirbo mokytojas Knaueris (knygininko J. Traušio spaudos agentas Doviluose), pasižymėjęs švietėjiška veikla, lietuviškos spaudos platinimu. Kiek vėliau − precentoriai Sazemanas ir Meieris. 1923 m., prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, mokyklos vedėju dirbo Jonas Hansas (Jokūbas) Purvinas ir mokytojas Goebelis. 1928–1939 m. mokyklai vadovavo Jurgis Purvinas (1902−1995 m.). Nuo 1928 m. jis dirbo ne tik mokykloje, bet ir bažnyčios vargonininku, įsteigė bažnyčios lietuvių chorą, vėliau ir dūdų orkestrėlį. Sukūrė keletą bažnytinių giesmių ir jas pritaikė giedojimui. Aktyviai dalyvavo Dovilų draugijos „Liepa“ veikloje, buvo jos pirmininkas. 1936 m. Purvino iniciatyva Doviluose įvyko Klaipėdos krašto mokytojų draugijos konferencija. 1939 m. pradžioje nacių atleistas iš pareigų, išvyko mokytojauti į Palangą, tačiau buvo nacių suimtas ir kaltintas lietuviškų privačių mokyklų steigimu, kalintas, siųstas sunkiesiems darbams į ginklų fabriką. Po Antrojo pasaulinio karo mokytojavo išeivių lietuvių mokykloje Liubeke. 1949 m. atvyko į Australiją, kur dalyvavo išeivijos veikloje.

Vienas iš žymesnių raštijos darbuotojų, nuo 1904 m. dirbusių mokykloje, Vilius Kùčius (1861−1919 m.). Nuo 1898 m. pabaigos Dovilų parapijos, nuo 1904 Priekulės parapijos precentorius. 1904–1907 m. ir žemės ūkio mokyklos (laukininkiškos šuilės) mokytojas. Iš vokiečių kalbos išvertė ir Priekulėje išleido religinių knygelių. 1918 m. redagavo Priekulėje leistą dvisavaitinį laikraštį „Konzervatyvų draugystės laiškas“, 1886–1918 jo priedą „Keleivis“. Pats rašinėjo į laikraščius „Aušra“, „Konzervatyvų draugystės laiškas“, „Tiesos prietelius“, medžiagos pateikė 1884, 1887, 1905 m. „Evangeliškoms kalendroms“. Jaunystėje rinko liaudies dainas, jų paskelbė „Aušroje“ (1886, Nr. 3), rinkiniuose „Byrutės dainos“ ir „Ant atsiminimo susiėjimo lietuviškos draugystės „Birutės“ (Tilžė, 1886 m.). Parašė giesmių.