Didysis parteris ir skulptūra „Laiminantis Kristus”

Nuo šiaurinės grafų Tiškevičių rūmų terasos atsiveria vaizdas į Didįjį parterį, kurį užbaigia „Laiminančio Kristaus“ skulptūra.

Prancūzų architektas-peizažistas Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André, 1840–1911) parką pradėjo projektuoti 1895 m. Kūrė tris vasaras, jam talkino sūnus Renė Andrė (René Jules Eduard André, 1867–1942). Iš išlikusių archyvinių duomenų tikrai žinomi trys tėvo ir sūnaus apsilankymai Lietuvoje: 1898 m. birželio 18–27 d. ir 1899 m. gegužę lankėsi E. Andrė, o Renė – 1899 m. rugsėjį. Parko sodinimo ir priežiūros darbus vykdė belgų dendrologas Biuisanas de Kulonas (Buyssens de Coulon).

Tiškevičių rūmai pastatyti, manoma, ant natūralios kopos. Ji paaukštinta iki 12 m virš jūros lygio, žemė imta iš kasamų tvenkinių.

Nuo rūmų laiptų į šiaurę atsiveria vaizdas į Didįjį parterį. Didysis parteris  suskirstytas į tris dalis. Viena dalis yra stačiakampio formos su fontanėliu viduryje. Ji yra šiek tiek įdubusi. Jos ilgis 100, o plotis – 30 metrų. Žvelgiant nuo šiaurinio parterio taško, kur dabar stovi „Laiminančio Kristaus“ skulptūra, link rūmų, kas metrą reljefas kyla po 3 milimetrus. Taip sukuriamas optiškai tolumoje didingų rūmų vaizdas. Kitose parterio dalyse iš dešinės ir kairės jį supa pasagos formos takai. Jie apsodinti kasmet keičiamais įvairiaspalviais gėlynais. Toliau nuo takų – horizontalus žolės kilimas ir želdinių masyvai atšlaitėse. Parterio akcentas – šiaurinėje dalyje įkomponuota „Laiminančio Kristaus“ skulptūra.

Kada tiksliai grafai Tiškevičiai parsivežė ir kas „Laiminančio Kristaus“ skulptūros autorius, išliko tik spėjimai. 1906 m. parterio iliustracijoje skulptūros dar nėra. Tikėtina, kad ji įkurdinta 1906–1913 m. Autorystę, manoma, galima priskirti danų skulptoriaus Bertelio Torvaldseno (Bertel Thorvaldsen, 1770–1844)  mokiniams. Skulptūra buvo savotišku dvasiniu akcentu, gausiai lankomu miesto gyventojų bei poilsiautojų. Po abiejų išgyventų karų, „Laiminančio Kristaus“ skulptūra neatlaikė sovietmečio. 1948-ųjų pavasarį buvo sudaužyta bei išvežta į Kretingos geležinkelio stoties metalo priėmimo punktą, iš ten – į Lentvario ketaus liejyklą perlydymui. Pasakojama, kad ši Kristaus skulptūra saugojo grafus Tiškevičius nuo nelaimių. Kristaus veidas buvo pasuktas į šiaurę, dėl šios priežasties jis visada buvo šešėlyje, tad gyventojai skulptūrą praminė „Joudouju Dėivuliu“. Po skulptūros sunaikinimo, jos griovėjus persekiojo įvairios ligos ir negandos. Išlikusi skulptūros pėdos dalis perduota saugoti Palangos Gintaro muziejui. Ant nesuskaldyto skulptūros pjedestalo buvusi įtaisyta bareljefinėmis statulomis ornamentuota vaza.

XX a. 9 dešimtmetyje buvo panaikinti bet kokie buvusios skulptūros pėdsakai. Postamentas palaidotas šalia iškastoje duobėje ir toje vietoje užsodintos gėlės. Tačiau 1993-ųjų metų pavasarį palangiškiai suskubo atkurti istorinę Didžiojo parterio vaizdą. Skulptoriui  Stasiui Žirguliui patikėta atkurti „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą. Ruošiant naują postamentą, surastos senojo liekanos. Senasis postamentas iškeltas ir nuvežtas į pietinę parko dalį, įmontuotas ant Žemaičių kalnelio.

1993 m. birželio 14 d. atkurtoji „Laiminančio Kristaus“ skulptūra sugrįžo į senąją vietą,  pašventinta Telšių vyskupo J. E. Antano Vaičiaus (1926–2008).

Toliau, rytiniu taku sukame į gamtos prieglobstį – pažintis su senuoju tvenkiniu.

Parengta 2025 m.