Buvusios miesto šv. Jono bažnyčios bokšto vieta

Šv. Jono bažnyčios vieta ir išvaizda keitėsi ne vieną kartą. Seniausi Klaipėdos miesto liuteronų vokiečių parapijos maldos namai, kurių vietą šiandien įmanoma tiksliai identifikuoti, buvo pastatyti tarp 1562 ir 1571 m. prie Dangės (dabar Turgaus g. 37). Ši bažnyčia buvo nugriauta įrengiant gynybinius pylimus. Naujos bažnyčios statybai lėšos pradėtos rinkti 1682 m. iš įplaukų, gautų papildomai apmokestinus pirklių prekes bei vietoje vartojamą mėsą ir alų. Per 14 metų buvo surinkta 12 tūkst. guldenų. Statybos darbams vadovavo meistras Schönwaldas.
Statyba užtruko beveik 10 metų. Naujieji maldos namai pašventinti 1706 m. sausio 18 d., per Prūsijos karaliaus Friedricho I karūnavimo penktųjų metinių šventę. Bažnyčia buvo trinavė, halinė, 123 pėdų (apie 38 m) ilgio ir 70 pėdų (apie 22 m) pločio, su skliautais. Tačiau bažnyčios bokštas dar ilgai liko neužbaigtas. Iš pradžių jo aukštis buvo 158 pėdos (apie 49 m). Naujojoje bažnyčioje (kaip ir jos pirmtakėje) buvo laidojama. Iš pradžių – tik jos rūsiuose. Tačiau po senųjų miesto kapinių uždarymo, ant jų supylus bastioną (prie dabartinio Senojo turgaus) imta laidoti ir šventoriuje. Šventoriaus kapinės, kuriose buvo laidojami visi miesto mirusieji, buvo uždarytos 1781 m.
1790 m. pristatyta zakristija. Tais pačiais metais, Klaipėdos pirkliams nusprendus finansuoti bokšto statybą, jis paaukštintas iki 195 pėdų (apie 61 m). Darbai atlikti per aštuonis mėnesius. Paaukštintas bokštas tarnavo orientyru laivams. Apatinė bokšto dalis buvo mūrinė, kvadratinio plano, viršutiniai du aukštai mediniai, dengti vario skarda. Bokštui buvo numatytos kelios funkcijos: įmontuotas angliškas laikrodis miestiečiams rodė laiką, mušė valandas, kabėjo keturi varpai (vienas skirtas netoliese buvusios mokyklos reikmėms). Juo, kaip stebėjimo aikštele, naudojosi gaisrininkai, viršūnėje įkeltas burlaivio formos vėjarodis liudijo vėjų kryptį. Bokštas buvo iš toliausiai matomas orientyras žvejams ir į Klaipėdos uostą plaukiantiems prekeiviams. Kai 1802 m. audra bokštą apgadino, uostas nedelsiant skyrė pinigų jo remontui – buvo atlikti bokšto skardinimo darbai. Tačiau 1823 m. bokštas ir vėl remontuotas: medinė smailė pakeista mūryta (pagal uosto statybos inspektoriaus Heinricho Karlo Veito projektą). Vėjarodis su burlaiviu nuimtas ir jo vieton patalpintas sparnus išskėtęs erelis, virš kurio puikavosi paauksuotas kryžius.
Per didįjį miesto gaisrą 1854 spalio 4-6 d. bažnyčia beveik visai sudegė. Atstatant bažnyčią buvo panaudoti seni bažnyčios pamatai bei mūro liekanos. Pašventinimo iškilmės vyko 1857 m. rugsėjo 13-ąją d. Architektūros istorikas J. Tatoris rašė, kad stilistiniu požiūriu bažnyčios fasadai nebuvo vientisi. Vyravo gotikinės formos ir iš romaninio stiliaus perimtas karnizas, kuris puošė apsidę, tačiau visą bažnyčią reikia priskirti neogotikai. Statinys buvo trinavis. Vėliau šoniniai fasadai papuošti trikampiais frontonais (po penkis iš abiejų pusių), piliastrais. Bažnyčioje buvo įrengti Berlyno vargonų dirbtuvių „Buchholz“ vargonai (1914 m. buvo pakeisti Karaliaučiaus firmos „Bruno Goebel“ instrumentu).
Pritrūkus lėšų, visas bokštas iki smailės iškeltas nebuvo. Bokšto statyba buvo užbaigta tik 1863 m, po to, kai Magistratas ir pirklių korporacijos valdyba tam skyrė 6 tūkstančius talerių iš 1862 metais mirusio Julijaus Liudviko Vynerio (Julius Ludwig Wiener) 135 tūkst. talerių palikimo, kuriais galėjo disponuoti. Virš bokšto buvo iškeltas 75 cm skersmens ir metro aukščio rutulys, iš kurio kilo į kryžių peraugantis stiebas. Prie jo tarp rutulio ir kryžiaus šarnyrais buvo pritvirtintas aitvaro formos vėjarodis. Iki aukščiausio smailės taško vedė laiptai, iki smailės kilę aukštyn uždaroje erdvėje, o norint pasiekti stiebą su kryžiumi ir vėjarodžiu reikėjo naudotis 8 m žemiau smailės viršūnės stoge buvusia anga, nuo kurios toliau į viršų vedantys geležiniai laiptai buvo atviri.
Bokštas buvo tarsi ažūrinis – varpinė siekė beveik 76 m aukštį. Viršutinė jo dalis buvo aštuonkampė ir stovėjo ant masyvaus keturkampio tūrio. Šių detalių sandūroje, apstatytoje nedideliais frontonėliais, buvo apžvalgos aikštelė. Kaip buvo suplanuota ir naudojama bokšto dalis tarp įėjimo ir apžvalgos aikštelės, neaišku. Bokšte buvo varpai ir laikrodis, turėjęs keturis ciferblatus, atsuktus atitinkamų senamiesčio gatvių kryptimis. Virš bokšto durų vėliau buvo pritvirtintas iš išdegto molio pagamintas apvalus medalionas su Simono Dacho atvaizdu. Klaipėdoje iki 1945 metų tai buvo aukščiausias visuomeninis statinys, svarbiausias miesto vertikalusis akcentas, geografinis miesto centras. Bokšto aukštis atitiko jūrinio miesto reikalavimus, iš iš Baltijos jūros atplaukiantiems laivams jis buvo gerai matomas orientyras.
Bokšte buvo trys varpai, taip pat mušę ir laiką. Didysis kabojo virš laikrodžio, du kiti – apžvalgos aikštelėje. Vienas iš jų 1911 m. įsikilo ir buvo vėliau pašalintas. Didysis paskutinį kartą suskambėjo 1917 m. birželio 19 d. ir buvo nuimtas perlieti karo pramonės reikmėms. Trys nauji varpai, kuriuos nuliejo „Schilling“ firma iš Apoldos miesto, buvo pašventinti bažnyčioje jau tik 1931 m. spalio 25 d. Jie svėrė 36, 22 ir 15,5 centnerio.
Daugelyje šaltinių nurodoma, kad po didžiojo gaisro statytos bažnyčios projektą parengė garsus to laikmečio architektas Friedrichas Augustas Stüleris, tačiau prof. V. Safronovas atkreipia dėmesį į tai, jog po jo mirties paskelbtame darbų sąraše nurodyta, kad architektas Klaipėdoje projektavo tik Reformatų bažnyčią ir Lietuvių bažnyčios perstatymą.
2017 m. visuomenei buvo pateikti keturi neįvardytame archyve aptikti originalūs brėžiniai, kurie detalizuoja kai kuriuos bažnyčios sprendinius. Du iš keturių brėžinių yra parengti uosto statybos inspektorius, karališkojo statybų patarėjo Peterio Ludwigo Bleecko (1801–1875), tačiau ant brėžinių yra Stülerio rezoliucijos. Anot archeologo dr. Arūno Baublio iki tol Stülerio palikimą tyrinėjusi architektė neaptiko Stülerio autorystę liudijančių dokumentų, nes greičiausiai jie 1944 m. išvežti iš Klaipėdos, vėliau deponuoti kokiame parapijos archyve (Vokietijoje nėra centralizuotų, tik žemių archyvai). Yra žinoma, kad kai kuriuos pataisymus brėžiniuose atliko ir Prūsijos monarchas Friedrichas Wilhelmas IV, kuris, dar būdamas vaikas, karo su Napoleonu metu 1807 metus praleido Klaipėdoje.
Prof. Vasilijus Safronovas teigė, kad „Atstatytoji po Didžiojo gaisro Šv. Jono bažnyčia buvo kolektyvinis kūrinys: priderinta prie sudegusios bažnyčios išlikusių konstrukcijų ir sienų; pritaikyta prie karaliaus architekto A. Stülerio vieno projektų, kaip turėtų atrodyti tipinė bažnyčia; vietoje projektuota uosto statybos inspektoriaus P. L. Bleecko, o Berlyne aprobuota su pataisomis tuometinio Prūsijos valdančiojo monarcho”, – daro išvadą istorikas (šaltinis: Martynas Vainorius. Atvira Klaipėda, 2019 08 24).
Bažnyčioje 1923 m. birželio 17 d. buvo pašventinta ir atminimo lenta I pasauliniame kare žuvusiems parapijiečiams. Joje kabėjo ir kare su Napoleonu žuvusių pavardės.
Bažnyčia iš pradžių šildyta dujomis, o 1925 m. įrengta cirkuliuojančio oro šildymo sistema (lauke esant 20 laipsnių šalčiui ši sistema užtikrindavo, kad bažnyčioje būtų 15 laipsnių šilumos), 1931 m. įvesta elektra. Požemyje prie bažnyčios įrengti tualetai.
Per Antrąjį pasaulinį karą bokštas buvo susprogdintas, o kiek sugriauta pati bažnyčia dėl šaltinių prieštaringumo tiksliai nustatyti dar neįmanoma.
Evangelikų liuteronų bendruomenė, pasitraukus absoliučiai daugumai krašto gyventojų, buvo labai sumažėjusi. Vadovaujantis pokaryje priimtu sprendimu, bažnyčia buvo nugriauta. Gyventojai prisimena, kad paskutiniai akmenys buvę pašalinti tik 1955 metais. Bažnyčios vietoje ilgą laiką stovėjo prekybiniai barakai. Juos nugriovus, paliktas skveras, vėliau įrėmintas gyvatvore.
2012 m. pastatytas informacinis stendas ir pašventintas akmuo, išreiškiantis valią atstatyti bažnyčią ir bokštą.
Sklypas perduotas 99 metams panaudai evangelikų liuteronų bendruomenei.
2014 m. įsteigtas fondas rinkti lėšas bažnyčios atstatymui.
2019 m. Seimas pripažino Klaipėdos Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčios su bokštu atkūrimo projektą kaip svarbų valstybei ir pasiūlė Vyriausybei įvertinti galimybę prisidėti prie sklandesnio jo įgyvendinimo.
2020 m. vasarą KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojai pradėjo pirmąjį archeologinių tyrimų etapą būtent bokšo vietoje (dr. Raimonda Nabažaitė). 20 tūkst eurų tam skyrė Kultūros paveldo departamentas, 25 tūkts. Eurų žada skirti Klaipėdos m. savivaldybė. Pagrindinis tyrimų tikslas – sužinoti, kokia yra pamatų būklė, kadangi nuo to priklausys sprendimas, kaip bažnyčia bus (at)statoma.
Pasak VFR garbės konsulo dr. Arūno Baublio bažnyčią su bokštu numatoma atstatyti iki 2027 m. gruodžio 31 d. Jo nuomone bažnyčios erdvės galėtų būti pritaikytos evangelikų liuteronų bendruomenės pamaldoms, kitoms religinėms apeigoms, kultūriniams renginiams (parodoms, koncertams, muziejui), o atstatytame bažnyčios bokšte galėtų veikti Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras.
Objektas pažymėtas jūrinio paveldo ženklu. Šiuo ženklu ženklinami su jūriniu paveldu susiję objektai – pastatai ir buvusių pastatų vietos, krantinės, takai, laivai ir kita. Taip siekiama pabrėžti Klaipėdos kaip jūrinio miesto išskirtinumą. Kartu išryškinamas ir Lietuvos kaip jūrinės valstybės veidas.

Parengė Rasa Miuller, 2020