Butkų Juzė – Palangos viešosios bibliotekos įkūrėjas

BUTKŲ JUZĖ (tikr. Juozas Butkus, 1893–1947).  – pedagogas, rašytojas, kultūros veikėja.s Gimęs Pažvelsio kaime, Kulių valsčiuje, Kretingos apskrityje (tuometinėje Telšių apskrityje), neturtingoje septynių asmenų šeimoje, jis augo šviesioje ir lietuvišką žodį branginusioje aplinkoje – tėvai ryžtingai platino draudžiamą spaudą, už ką ne kartą nukentėjo nuo valdžios.

Butkų Juzė išsiskyrė ankstyvu rašto pažinimu – skaityti išmoko būdamas vos septynerių, o netrukus ėmė mokyti ir kitus piemenukus. Paauglystėje mokėsi kurpiaus amato Liepojoje, kur įsitraukė į vietinių lietuvių kultūrinį gyvenimą, rašė pirmuosius eilėraščius, dalyvavo artistų būrelio veikloje. Grįžęs į gimtinę per vasaras, būdamas vos 13-os metų, organizuodavo vaidinimus ir redagavo kaimo jaunimo laikraštėlius. Mokydamasis Telšių gimnazijoje įsitraukė į visuomeninę veiklą ir lietuviškos spaudos platinimą. Deja, dėl to pateko į caro valdžios akiratį – nuo suėmimo jį išgelbėjo liga, kuri laikinai atėmė judėjimo ir kalbos galias. Nors vėliau sveikata pagerėjo, kalbos sutrikimas išliko visam gyvenimui.

Humanitarinių mokslų jis siekė Maskvoje ir net keliuose Europos universitetuose – Berlyne, Zalcburge ir Jėnoje (Vokietija), kur apgynė filosofijos daktaro disertaciją. 1922 m. tapo vienu iš Palangos vidurinės mokyklos steigėjų ir ten dirbo mokytoju. Po 1926 m. perversmo dėl kairiųjų pažiūrų buvo suimtas ir daugiau nei metus praleido Varnių koncentracijos stovykloje. Vėliau, negalėdamas dirbti mokyklose, ėmėsi ūkininkavimo, o 1933 m. Kretingoje įkūrė spaustuvę „Inkaras“.

1937–1940 m. įsteigė ir vadovavo Palangos valstybinei viešajai bibliotekai, skatino skaitymą, organizavo renginius, ugdė teatro mėgėjus, kaupė kraštotyrinę medžiagą. Be to, Vytauto gatvėje įkūrė nedidelį knygyną. Butkų Juzė kūrė poeziją, prozą bei pjeses, dažnai įkvėptas pajūrio gyvenimo. Tarp reikšmingiausių jo kūrinių, sukurtų Palangoje – eilėraščių rinkinys „Vyrai ir mergos“, vaikams skirtas „Baltijos žirgeliai“, apysakų ir padavimų rinkinys „Ką šneka Baltijos bangos“, bei drama apie žvejų kasdienybę. Palangoje buvo pastatytos ir jo dramos „Vargūna“ (1938 m., minint Lietuvos nepriklausomybės 20-metį) bei „Pensininkas Melchijoras Plutelė Palangoje“. Jo kūryba ne tik praturtino miesto repertuarą, bet ir formavo vietos gyventojų kultūrinį tapatumą. Ypač svarbus buvo jo siekis žemaitišką kalbą ir kultūrą integruoti į nacionalinį literatūros kontekstą.

Savo gyvenimą Butkų Juzė reflektavo su savikritišku nuoširdumu. Laiške rašytojui Jonui Šimkui jis rašė: „Kaip matai, mano gyvenimas toks margas ir nepastovus, kad nespėjau nieko daug nuveikti… Ir nespėjau aš būti nei geru piemeniu, nei batsiuviu, nei fabriko darbininku, nei mokytoju, nei ūkininku, nei geru rašytoju. Iš mano išlikusių raštų nežymu, kad būčiau poetas (o tuomi aš tikrai savy noriu jaustis)…“ Jo literatūrinis palikimas – gausi publicistika ir grožiniai kūriniai – išliko tiek spaudoje, tiek rankraščiuose. Nemaža jų dalis iki šiol nėra paskelbta.

Parengta 2025 m.