Birutės skulptūra

SILVESTRAS TEOFILIS VALIŪNAS (1789–1831) gimė Paūnikiuose, dabartiniame Raseinių rajone. 1807 m. baigęs Raseinių apskrities mokyklą, įstojo į Varnių kunigų seminariją, vėliau mokslus tęsė seminarijoje prie Vilniaus universiteto. Dar būdamas moksleivis susidomėjo antikine literatūra, mokėsi užsienio kalbų ir pradėjo kurti eilėraščius.

1812 m. Valiūnas baigė Vyriausiąją seminariją, įgijo teologijos magistro laipsnį, tačiau kunigu nebuvo įšventintas. Vietoj to jis įstojo į Napoleono sudarytą lengvosios kavalerijos pulką. Po Napoleono nesėkmės Rusijoje, Valiūnui buvo leista sugrįžti į tėviškę. Sugrįžęs į Žemaitiją, jis įsiliejo į atgijusį dvarų gyvenimą. 1831 m. prasidėjus sukilimui, Valiūnas – buvęs 1812 m. karo dalyvis – buvo mobilizuotas. Žuvo Aušbikavio apylinkėse (Šilutės raj.).

Apie 1823 m. Valiūnas sukūrė žymiausią savo kūrinį – lietuvišką baladę „Birutė“, paremtą siužetu apie Kęstutį ir Birutę, kuris metraščiuose pirmą kartą užfiksuotas ne anksčiau kaip 1405 m. Ši baladė greitai išplito, tapo žinoma įvairiais nuorašais ir dainos variantais:

„Ant krašto marės. Palangos miestelėj,
Kurį išplėšė mūsų neprieteliai,
Yr didis kalnas, Biruta vadintas,
Žaliomis pušelėmis viršuj apsvadintas […]“

Pirmąjį, kiek pakeistą „Birutės“ variantą, į savo nepublikuotą eilėraščių rinkinį įtraukė Kiprijonas Zabitis-Nezabitauskis. Tas pats variantas vėliau buvo išverstas į lenkų kalbą ir paskelbtas Liudviko Adomo Jucevičiaus rašinyje „Žemaitijos bruožai“ (lenk. Rysy Zmudzi, publikuotas 1839 m., o 1840 m. išleistas atskiru leidiniu).

„Birutė“ laikoma pirmąja literatūrine balade, sukurta lietuvių kalba. Ji greitai išpopuliarėjo, buvo išversta į lenkų ir vokiečių kalbas, atliekama pagal įvairias melodijas. Yra išlikę apie šimtą šios baladės nuorašų. Lietuvių studentai ir emigrantai ją giedojo kaip himną, o jaunimas dainavo kaip meilės dainą. Kūrinys dažnai buvo įtraukiamas į tautosakos rinkinius, deja, nenurodant tikrojo autoriaus – Silvestro Valiūno – pavardės.

Parengta 2025 m.