Atidengtas Ėgliškių pilkapis

Ėgliškių-Andulių kapinyno šiaurės rytų kampe esančius IV–III a. pr. Kr. pilkapio dugno akmenų vainikus Kretingos kraštotyrininkas Ignas Jablonskis paliko atidengtus tam, jog ateities kartos galėtų iš arčiau susipažinti su pilkapių konstrukcijomis ir vyktų gyvos edukacinės pamokos. Toks edukacijai pritaikytas bei puikiai išsilaikęs pilkapis yra vienintelis ne tik Kretingos r. ir apskritai visoje Lietuvoje (dar vienas atidengtas, bet prasčiau išsilaikęs, yra Kvecių k., Kretingos r.). Tai pažinimo objektas, pasakojantis apie pirmuosius gyventojus Kretingos apylinkėse.

Atidengtą pilkapį sudaro akmenų vainikai, kuriuos tyrinėtojai įvairiai interpretuoja. Viena tokių interpretacijų teigia, jog rato formos vainikas tarsi izoliuodavo mirusiuosius nuo gyvųjų arba apsaugodavo mirusiuosius nuo piktųjų dvasių. Manoma, kad vienas pilkapis būdavo atskiros šeimos ar šeimynos kapinėmis, kuriose mirusiuosius laidodavo kelis šimtmečius. Paprastai prieš supilant pilkapį jam paruoštoje vietoje iš stambokų lauko akmenų būdavo sukraunami trys, rečiau du arba vienas koncentriniai akmenų vainikai, o šios konstrukcijos centre įrengiamas akmenų statinys arba išgrindžiamas grindinėlis. Šiame statinyje arba po grindiniu buvo laidojami sudeginto mirusiojo kaulai, kuriuos suberdavo į nedidelę urną arba į krūvelę tarp akmenų. Po to viskas būdavo užpilama žemėmis, suformuojamas aukštas pylimas. Vėliau kiti mirusieji laidoti įvairiose pilkapio sampilo vietose.

Parengė Aurelija Gelminauskienė

Šaltinis: Kretingos enciklopedija