Didysis Ėgliškių pilkapis

Už pietinės Kretingos miesto ribos, dabartiniame Ėgliškių k. slypi visa Kretingos priešistorė, todėl ši vietovė ne veltui laikoma Kretingos lopšiu. Nuo žalvario amžiaus čia gyvenę žmonės paliko savitus laidojimo paminklus – pilkapius, pomirtiniam gyvenimui skirtus savotiškus būstus, kurie pasakoja čia gyvenusios bendruomenės istoriją, atspindi tikėjimo papročius. Liaudyje tokie pilkapiai turi ir kitą pavadinimą – milžinkapiai.

Dangės upės kairiojo ir jos intako Šaltupio dešiniojo krantų aukštumoje ištirta trijų senojo geležies amžiaus laikus siekiančių pilkapių grupė. Vienas per 2000 metų senumo milžinkapis buvo ypatingas, išsiskyrė savo dydžiu: aukštis siekė 2 metrus, o skersmuo – net 26 m. Mirusieji jame laidoti tiek deginti, tiek nedeginti. Moterų kapai stebino įkapių gausa: jų galvas puošė 5–6 įvijų žalvariniai antsmilkiniai, prie kurių dar kabėjo po 2–3 įvijines sraigines kabutes. Viena mirusioji be galvos papuošalų ir apyrankių dar buvo palaidota su išskirtine, žalvarine 27 cm ilgio lazdele, kuri velionei buvo padėta tarp rankų.

Visgi didžiausią nuostabą archeologams kėlė didžiojo pilkapio centrinis palaidojimas: vietoje tradicinio apskrito akmenų vainiko mirusysis buvo palaidotas keturkampiame akmenų rentinyje, kurio viršus buvo dengtas plūkto molio danga. Rasta gerai išlikusi ąsočio formos urna, atkeliavusi iš Viduržemio jūros kraštų, datuojama apie IV a. pr. Kr. Kadangi mūsų žemėse žiesti puodus pradėta tik apie XI–XII a., tai rodo, jog čionykščiai gyventojai palaikė ryšius su to meto civilizacijos lopšiais Vakarų Europoje, vystė prekybą, vyko kultūrinis bendravimas, dėl kurio kito vietiniai papročiai.

Pilkapių vietą žymi paminklinis akmuo, patys pilkapiai nėra išlikę.

Parengė Aurelija Gelminauskienė

Šaltinis: Kretingos enciklopedija